Vytautas Paukštė: „Sau galiu tik pavydėti“

2012-07-03 lrytas.lt, 2012 07 03
Vytauto Paukštės 80-ąsias metines Klaipėda minės ketvirtadienį

aA

Aušra Pilaitienė

„Nesu karalius, kad mano gimtadienį reikėtų švęsti aikštėje. Bet taip sumanė kiti. Kelio atgal nėra", - guodėsi Vytautas Paukštė. Liepos 2 d. iškiliam aktoriui sukako 80 metų.

V.Paukštės jubiliejų uostamiesčio Teatro aikštėje ateinančio ketvirtadienio vakarą švęs visa Klaipėda.

Per pusę amžiaus Klaipėdos dramos teatre daugiau nei šimtą ir kine pusšimtį vaidmenų sukūręs aktorius nemėgsta pompastikos, bet yra priverstas paklūsti šventės rengėjams.

„Prieš šventę jaučiuosi labai blogai. Mano tokia nervų sistemos struktūra, kad kai kas nors kabo virš galvos - spektaklis ar kitas renginys, nenormaliai į viską reaguoju, apima stresinė būsena.

Menu, kaip šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius prieš vieną savo jubiliejų guodėsi: tai - stichinė nelaimė. Ir man tas pat.

Net nežinau, ar reikia tų iškilmių? Bet nieko nepadarysi, nes tokia tradicija. Turbūt manoma, kad gal tai jau mano paskutinis jubiliejus„, - „Lietuvos rytui“ kalbėjo V.Paukštė.

- Jubiliejinė šventė vyks liepos 5-ąją - Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Jūs sukūrėte Mindaugo vaidmenį Just.Marcinkevičiaus dramos pastatyme.

- Gink Dieve, nereikia tų dviejų dalykų susieti. Taip savaime išėjo - tokiu laiku gavo aikštę. Mindaugo monologų nebus.

Atvažiuoja mano bičiuliai aktoriai, dainų atlikėjai, bus pramoga publikai. Labai norėjau, kad žmonės scenoje pamatytų Regimantą Adomaitį, bet jam sutrukdė kiti reikalai.

Jaunesnei kartai mes neberūpime - jie turi savo dievukus. Mūsų karta nueina, bet idėjos lieka.

- Kaip dabar gyvenate? Kokių planų turite?

- Ką čia gali planuoti būdamas tokio amžiaus. Kartais atrodo, kad sau galiu tik pavydėti. Turbūt nedaugeliui aktorių teko suvaidinti ir Mindaugą, ir Mažvydą, ir karalių Lyrą, ir Hamletą.

Skųstis negaliu - retai kam tokia sėkmė nusišypso. Truputį gaila, kad nė vienas iš tų spektaklių nebevaidinamas.

- Tačiau ir dabar jūs esate tarp graibstomų aktorių. Nedažnai nutinka, kad spektaklis būtų statomas specialiai dėl kokio nors aktoriaus, o režisierius Gintaras Varnas Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatos" uostamiesčio teatre, kaip pats pripažino, ėmėsi dėl jūsų.

- Gal amžius, įdirbis, kiti mano parametrai tiko šiam senio vaidmeniui. Kitas dalykas, kaip pavyko. Praėjusį rudenį pastatytas spektaklis - naujausias mano darbas. „Šmėklų sonatą" rodėme visuose didžiuosiuose miestuose, nes jam reikia didelių scenų dekoracijoms. O dabar teatras atostogauja.

- Ar yra vaidmuo, kurio troškote, bet taip ir nesuvaidinote?

- Nežinau, ar tai vertėtų sakyti. Kažkada norėjau suvaidinti dėdę Vanią. Tai puikus vaidmuo, jautri, žavinga Antono Čechovo pjesė.

- Vaidinate lietuviškame seriale „Giminės". Kaip vertinate serialus?

- Labai prastai, išskyrus tą, kuriame pats vaidinu. (Juokiasi.) Gal ir nesu objektyvus, bet Bronius Bušma parašė normalų scenarijų. O tų kitų serialų dialogų net gėda klausytis.

Kitas dalykas - artistas gyvas tol, kol jis matomas scenoje arba ekrane. Kai išnyksti, metai kiti - ir esi pamirštas. Niekas nepasigenda, nealpsta, nemiršta.

Nieko nepadarysi. Kiti kūrėjai palieka paveikslus, užrašytas natas. O spektaklių įrašai tikram teatrui niekada neprilygs.

- Teatre dabar - atostogos. Kaip leidžiate laiką tuomet, kai nereikia galvoti apie jubiliejines datas?

- Pomėgių neturiu. Mano pomėgis - darbas. Manau, aktoriaus profesija vienintelė, kai žmogus nori vis dirbti ir dirbti. Artistui vis maža ir maža. Ypač moterims. Aš tarsi turėjau pasisotinti, bet lyg ir dar ko nors norėtųsi.

Prisimenu Juozą Siparį. Jis turėjo didžiulę biblioteką ir sakydavo: išėjęs į pensiją viską perskaitysiu. Paskui kalbėjo, kad nieko nebeišeina, nes pusvalandis, valanda - ir akys nebetraukia.

Man irgi tas pat. Skaitau, pasėdžiu pusvalandį prie kompiuterio - reikia sekti informaciją. Išeinu pasivaikščioti, pažiūrėti į žmones, pasidžiaugti gamta, persikeliu keltu per Kuršių marias prie jūros.

- Kažkada ten, prie jūros, bandydavote peršaukti bangų mūšą.

- Ką ten lyg beprotis šūkausi. Bet jūra atgaivina - siela veržiasi iš krūtinės, tramdomos emocijos trykšta savaime.

- Ar nesigailite, kad likote Klaipėdoje? Gal Vilniuje būtumėte sulaukęs dar daugiau vaidmenų, net ir dėdės Vanios.

- Vilnius yra Vilnius. Suprantu Nelę Savičenko, Vytautą Anužį, Moniką Vaičiulytę, kurie iš Klaipėdos dramos teatro išvažiavo dirbti į Vilnių. Ten daugiau galimybių. Juolab kad mūsų teatras dėl rekonstrukcijos vėl neturi savų namų.

Kažkada, kai kūrėsi Jaunimo teatras, ir mane kvietė atvažiuoti. Tada iš mūsų teatro išvažiavo per dešimt žmonių - Birutė Ona Didžgalvytė, Juozas Jaruševičius, Rimgaudas Karvelis, Leonas Ciunis. Aš likau.

Tuomet nebuvo priežasties gailėtis, nes atsirado daug darbo. Paradoksas, bet, išvažiavus būriui gerų aktorių, Klaipėdos teatras suklestėjo, puikius spektaklius pradėjo statyti Povilas Gaidys. O išvažiavusiems į Vilnių ne visiems pasisekė.

- Jūsų gyvenimas, kai žvelgi iš šalies, lyg ir klostosi sėkmingai.

- Kol kas, ačiū Dievui, sekasi pusėtinai. Neaišku, kada ir kaip viskas baigsis. Mano motina iš šios ašarų pakalnės pasitraukė būdama 94-erių. Nežinau, kiek tėvas būtų išgyvenęs, jei nebūtų atsidūręs Vorkutos šachtose ir susirgęs.

Gal pavyks sulaukti teatro įkurtuvių po antrosios mano gyvenime pastato rekonstrukcijos. Po poros metų darbus žadama baigti.

Kažkada šviesaus atminimo Klaipėdos miesto vadovas Alfonsas Žalys sakė, kad mūsų teatras turi būti gražiausias Lietuvoje. Gal taip ir bus.

Teatras vis dėlto yra liga. Tik mano draugai ir bičiuliai vienas po kito iškeliauja. Kol gyveni, atrodo, esi amžinas.


Apdovanojimų kolekcija - gausi

V.Paukštė gimė 1932 m. Kaune. Nuo 1963 m. iki šiol darbuojasi Klaipėdos dramos teatro aktoriumi.

Per beveik pusšimtį kūrybos metų uostamiesčio teatro scenoje aktorius sukūrė daugiau nei šimtą vaidmenų įvairaus žanro kūrinių pastatymuose. Lietuvos teatro istoriją puošia iškiliausi aktoriaus vaidmenys, tarp jų - Mindaugas ir Mažvydas Just.Marcinkevičiaus dramose.

1976 m. V.Paukštei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, 1982 m. - Lietuvos liaudies artisto garbės vardas, 1978 m. įteikta Valstybinė premija už Mindaugo, Mažvydo, Satino, kitus ryškius vaidmenis. 1998 m. aktorius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 1998 m. tapo „Kristoforo" laureatu, 2000 m. apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, 2002 m. - Vyriausybės meno premija, 2008 m. - Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2009 m. - Auksiniu scenos kryžiumi.

V.Paukštės jubiliejinė šventė vyks liepos 5 d. 19 val. Klaipėdos Teatro aikštėje. Sukaktuvininką sveikins V.Bareikis ir J.Šeduikytė, intymi vyrų trupė „Erelis", R.Tuminas, K.Smoriginas, O.Ditkovskis, V.Grubliauskas, D.Razauskas, S.Šiaučiulis, K.Jatautaitė, E.Kučinskas, S.Januška ir daugybė kitų. Vakaro vedėjai - aktoriai N.Savičenko ir D.Meškauskas.

LRYTAS.LT

Salonas
  • Kūriniai kaip mikropasauliai

    Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

  • Pažadinti miegančias istorijas

    „Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.

  • Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau

    „Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.

  • Skirtingos baimės formos

    „Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.

  • Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“

    „Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.

  • Labai įdomus darbas

    Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.

  • Vadovautis pojūčiais

    Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.

  • Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti

    „Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.