Marius Repšys (gim. 1984) yra vaidinęs daugiau kaip dešimtyje spektaklių ir bene tiek pat filmų, tačiau didžiausia sėkmė aktoriui nusišypsojo šiemet: jis tapo „Auksinio scenos kryžiaus„ laureatu už vaidmenį Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“ (rež. Oskaras Koršunovas).
- Ką tik baigėsi teatro sezonas, kurio logotipu tapo tavo Vandalo špagatas „Išvaryme". Kaip jautiesi per šį spektaklį, į kurį plūsta gerbėjai ir visokie smalsuoliai?
- Špagatą darau nuo vaikystės - man nesunku. Žinoma, kai spektaklis įsibėgėjo, į savo vaidmenį žvelgiau giliau. Sunkumas išliko toks pat - šį vaidmenį visą laiką reikia išlaikyti gyvą, kad neužsizulintų, kad neišsikvėptų. Negaliu kartoti „vakarykščio", turiu jį plėtoti, gilinti. Tik taip galima atrasti ką nors nauja. Tiksliau, kartu su Ainiu Storpirščiu eksperimentuodavom. Prieš spektaklį šiek tiek apsitardavom, paskui improvizuodavom. Tuomet atsirasdavo ir kitokia žiūrovų reakcija. Pagal ją ir sprendi, ar sumanymas pavyko. Žinau, jei visą laiką darysiu tą patį, tiesiog atsibos.
- Po premjeros labai greitai susiformavo šio spektaklio žiūrovų klaka. Kokią įtaką jų hiperaktyvi reakcija daro tavo improvizacinei vaidybai?
- Mes - gyvi aktoriai, todėl bet kokiu atveju jaučiam, ką publika mano, kaip reaguoja. Man ji labai padeda. Tarkim, visuomet sunkiau ištrauką ar kokią nors sceną rodyti režisieriui negu pilnai salei žmonių. Iš žiūrovų visą laiką sklinda energija, kurią jauti, ir norisi ją grąžinti...
- Kaip reaguoji į tuos, kurie į spektaklį ateina tik dėl keiksmažodžių? Kartais jie nespėja „pagauti kampo", nesuvokia, apie ką medžiaga, bet į keiksmus reaguoja gyvai. O juk spektaklis daug gilesnis.
- Vieni žiūrovai į spektaklį eina kaip į pramogą, kiti - kad ką nors pamatytų, suvoktų. „Išvaryme" yra visko: ir pramogos, ir žaismės, ir filosofinių apmąstymų.
Spektakliai ir spektakliukai
- Ką tau reiškia „Išvarymas", palyginti su kitais spektakliais, kuriuose vaidinai?
- Po „Išvarymo„ kitų spektaklių negaliu vadinti spektakliais - tik spektakliukais. Atrodo, jie tik prasideda, ir jau baigiasi. „Išvarymas“ - lyg Puntuko akmuo.
- Kaip tavo Vandalas keliauja per visą spektaklį?
- Režisierius dar per repeticijas patarė šiame spektaklyje kurti monospektaklį. Tuomet man kilo visokių minčių, kur galėčiau įsiterpti tarp scenų, kaip turėčiau parodyti žiūrovui, kuo gyvena Vandalas, ką veikia... Atradau tam tikrų vietų: tarkim, vyksta veiksmas, o šalia jo dar gali parodyti, kaip žmogus gyvena. Taip ir nutiko - išsiplėtė visa Vandalo linija, išėjo tragedija jos nevaidinant. Nors man tai labai patinka, pernelyg nesureikšminu. Tegul gal net ir spektaklyje, ir pjesėje to nėra, aš jaučiu, ir man tai svarbu. Tai - filosofija.
- Tavo labai raiški kalba. Šiandien daugelis aktorių nesupranta, ką tai reiškia, dažnai scenoje šneka įprastinėmis intonacijomis.
- Svarbiausia yra suvokti, ką kalbi. Nors daug metų to mokėmės Muzikos akademijoje, taip ir nesupratau, kas tai yra. Bet vėliau suvokiau, kad svarbiausia - ką tu vaidini, ką sakai, tuomet tikrai pasakysi visai salei, o ne daliai žiūrovų. Jeigu tu tuo degi, kaip gali nepasakyti.
- Gal kiekvienas aktorius galėtų teigti: „Taip, aš tikiu tuo, ką darau." Bet ne kiekvienas įdomus, matomas, girdimas.
- Scenos kalba - labai keistas dalykas. Akademijoje jos lyg ir nėra, tik pratimai. Turime tekstą, ir svarbiausia - jį suprasti, o tik tada sakyti. Šiuo požiūriu labiausiai padėjo režisierius Gintaras Varnas. Jis bent jau aiškino, kaip pateikti tekstą. Tam, kad aktorius sukurtų ką nors nauja, gera, reikia ir daug bloga. Tada bus atrastas vaidmens grūdas.
Teatre reikia visko
- Tokio fizinio pasirengimo kaip tavo šiandien tarp aktorių - vienetai. Esi užsiminęs, kad ne mažiau svarbus ir psichologinis pasirengimas. Bet matant, kaip silpnai dabar aktoriai valdo kūną, norisi pabrėžti, kad fizinė jėga labai svarbi. Ką manai?
- Kadaise dėstytoja Ramunė Marcinkevičiūtė taikliai pasakė, ko reikia šiuolaikiniam aktoriui, - jis turi būti absoliutus virtuozas! Aktorius privalo viską mokėti: groti, šokti, piešti, skaityti, mąstyti... Teatre reikia visko. Į tai įeina ir fizinis pasirengimas. Ir kuo daugiau aktorius gali, kuo daugiau žino, tuo jis geresnis artistas. Teatre reikalinga ir ištvermė, ir energija, kuri scenoje visada įdomi. Būtinas įdirbis.
- Kaip išvengti vaidybos štampų?
- Jie galbūt atsiranda, kai esi vyresnis. Kuo daugiau vaidini, tuo geriau žinai, kaip tai daroma. Tačiau laikui bėgant reikia ieškoti to, ko nesi daręs. Į viską žvelgiu paprasčiau - kaip į žaidimą. Tada atsiranda džiaugsmas, atsiranda vietos vaidmens atradimams.
Mėgsta iššūkius
- Studijavai Rytų dvikovas, akrobatiką. Tai atvedė tave į teatrą. Pirmas rimtas „užkabinimas„ įvyko po operos „Skrajojantis Olandas“, kurioje kaip kaskadininkas turėjai laipioti lynais ir kopėčiomis. Bet niekada nepamiršti ir aktoriaus psichologinio pasirengimo svarbos.
- Psichologinis pasirengimas yra tavo praktika ir įdirbis. Aktorius privalo kuo daugiau stebėti žmones. Aišku, reikia mokėti ir mėgdžioti, bent jau bandyti tai daryti. Mes juk vis tiek nesukuriam naujo personažo, viskas jau yra pasaulyje. Mums tik reikia jį rasti gatvėje, parduotuvėje, „užsidėti" ant savęs ir eiti į sceną.
- Girdėjau, kaip tu groji. Nustebino laisvė ir drąsa valdant pianiną. O juo skambinti neseniai išmokai pats.
- Esu įsitikinęs: žmogus viską gali padaryti, tik reikia noro, darbo ir šiek tiek valios. Netgi valios reikia nedaug, jeigu turi noro. Aš mėgstu iššūkius. Dabar sumaniau, kad tapsiu šachmatų meistru, ir to kasdien siekiu. Tas pats su fortepijonu: buvo kūrinių, kuriuos norėjau išmokti skambinti, ir išmokau. Pamačiau, kad galiu, dabar einu prie kitko. Anksčiau ar vėliau pravers.
- Tavo sceninis judesys laisvas, lyg šoktum. Tai šiuolaikinio šokio spektaklio siekiamybė, o tu - dramos aktorius.
- Visi aktoriai į vaidmenį stengiasi įdėti tai, ką gali. Aš visą laiką scenoje siekiu maksimaliai daryti tai, ką sugebu. Ir mano kolegos, su kuriais mokiausi, taip pat - mes taip išmokyti. Viską stengiamės daryti šimtu procentų ir, liaudiškai tariant, niekada „nechaltūrinti". Kai taip elgiesi, anksčiau ar vėliau pasiseka.
Kai atsiranda vaikiukas
- Priklausei jaunimo pilietinio aktyvumo skatinimo kampanijai „Man ne dzin". Esi sukūręs keletą klipų opiais socialiniais klausimais. Ar dabar skiri tam dėmesio?
- Šiuo metu ne, nes labai trūksta laiko. Dabar svarbiausia yra šeima, paskui - visa kita. Kai atsiranda vaikiukas, visada viskas verčiasi aukštyn kojomis. Šalia yra maža dukrytė, žmogutis, kuriuo turi rūpintis. Visa tai - grožis. Man šeima labai svarbi, svarbiau už bet ką - ir už teatrą, ir už visa kita. Suprantu vieną dalyką: šeimai tu esi reikalingas, teatrui - abejoju, nes visada atsiras kitas, kuris tave pakeis. Teatre labai daug žmonių, vieni ateina, kiti išeina, viskas keičiasi... Jeigu tavęs ten nebus, nedaug kas pasikeis, o jeigu tavęs nebus šeimoje, keisis daug kas. Nesakau, kad man teatras nesvarbus. Aišku, svarbus. Tiesiog prioritetas - šeima.
- O ką tau reiškia dukrytė?
- Ji - mano talismanas. Kai gimė, man sukrito visi apdovanojimai: ir „Išvarymas„, ir „Auksiniai kryžiai“, ir „Gervės"... Įdomiai viskas susiklostė. Nepaprastai džiaugiuosi, kad ją turiu.
- Iš kur semiesi paprastumo?
- Stengiuosi gyventi kuo paprasčiau, paisau posakio: „Kuo paprasčiau, tuo genialiau.„ Paauglystėje siekiau gyventi minimalistiškai. Buvo net toks laikotarpis, kai miegojau ant grindų, atsisakiau baldų, daugumos materialių daiktų. Man paprastumas patinka. Tėvams labai „apsimokėjo“, per savaitę maistui man užtekdavo penkiolikos litų.
- Ar yra dalykų, kurie šiandien tau ypač opūs?
- Šiais laikais žmogui labai sunku save išreikšti, mažai kam pavyksta. O dėl to kalta ne tiek mūsų visuomenė, kiek sistema, kuri nesuteikia tokios galimybės. Ateina žmogus į bet kokią įstaigą, net į sporto būrelį, ir prašo leisti pabandyti, bet tuoj pat sulaukia neigiamo atsakymo. Pats ne kartą esu tai patyręs. Nesvarbu, kad galbūt nieko iš to neišeis, bet pabandyti jis turi. Kai žmogus praranda tokią galimybę, dažnai daro tai, kas jam net nepatinka. Tuomet žmonės tampa pilka mase. Jeigu sistema sudarytų sąlygas geriau save išreikšti, geriau gyventume.
