Jau nieko neberašau ir nebesakau, bet man labai širdį skauda, kai matau paviršutinišką vaidybą. Tada man prieš akis iškyla Valentina Leonavičiūtė Brechto „Motušėje Kuraž“ – kaip ji mušdavo būgną, pavojui artėjant!
„Kai buvau jaunesnė, juokdavausi iš vyresnių moterų, kad jos išgyvena dėl metų skaičiaus. Dabar manau, kiek yra, tiek gerai. Reikia džiaugtis kiekviena diena“, – įsitikinusi aktorė.
Italai, prancūzai, vokiečiai patikės, kad artistas iš tiesų reiškia mintis jų kalba, tiktai neatspės, kokio regiono dialektą girdi. Taip jau ne kartą buvo per Jaunimo teatro gastroles ar kitas keliones, tikina Rimgaudas Karvelis.
Kita spektaklio dalis – mokslinis požiūris į kūną, medicininis kūno stebėjimas. Mes niekada nesiliaujame siekti idealaus kūno – tai yra tarsi pirmykštė žmogaus svajonė. Kartu siekiame ir nemirtingumo, o tai jau yra visiška beprotybė.
… baletas, kaip ir prieš daugelį metų – didžiulė graži svajonė. Idealas, vedantis į priekį, padedantis gyventi ir nepasiduoti. Per Jonines gyvąja baleto istorija, Lietuvos baleto amžininke ir metraštininke vadinamai Aliodijai Ruzgaitei sukako devyniasdešimt.
Atsimenu, iš pradžių manęs aktoriai klausdavo, ką jie turi vaidinti. Sakydavo: pasakyk vienu žodžiu, koks mano personažas. Nesąmonė! Aš jam pasakysiu vienu žodžiu, tai jis ir vaidins tą vieną žodį.
Naujame teatre aš matau maždaug vieno amžiaus žmones, o tų metrų, legendų, buvusių kadaise, nebėra. Šiandienos akimis, galbūt jie dirbo pasenusiais metodais, bet jie buvo, reiškėsi, skleidė labai stiprią energetiką.
„Aš asmeniškai nepažįstu Waltz, todėl pati skambinti ar rašyti neišdrįsčiau… Ji yra šokio pasaulio piramidės viršūnėje. Jos atvykimas – mano senos svajonės išsipildymas“.
Socialinis teatras ir jo žiūrovai; (ne)tyčinė teatro rinkodara; senoviškas teatrinės reprezentacijos aparatas; nebemadingas Lietuvos teatras ir madingas Latvijos… Visos šios temos – mūsų diskusijoje.
