Mes netgi sulaukdavome žiūrovų priekaištų, kad nemokame vaidinti, o gyvename scenoje. Kai kas mus smerkė, kad nesame teatrališkas teatras. Jiems reikėjo teatro, o mes teatre siekėme gyvenimo.

Klube „Prie arbatos“ buvo diskutuojama, kaip skiriasi kurti medijas valstybiniame teatre ir projektuose? Kiek medijos išplečia spektaklio erdvę ir žiūrovų mąstymo horizontus? Ar jos – tik dekoracijos, scenografijos dalis?

„Mano kelyje pasitaikė vos vienas kitas šiknius, bet ir tie daug blogo nepadarė, su kitais kažkaip pavyko prasilenkti. Todėl dabar galiu pasakyti, kad mano gyvenimo žmonės buvo puikūs, geri, ypatingi”.

Festivaliai jau tapo mada, tačiau jie vis dažniau kelia klausimų dėl paties festivalio žanro, kas į jį sudedama, ir dėl kokybės – kada jau tai tampa inertiška.

Nė vienas didesnis vaidmuo nebuvo atneštas „ant lėkštutės“. Bet mums nebuvo uždrausta norėti ir svajoti, siekti vaidinti, ko trokšti. Taip buvo su visais didesniais vaidmenimis.

Mano kūryba banguoja: kartais pabosta lindėti iliuziniame pasaulyje, norisi realybės skonio, kai atsibosta realybė – neriu į „meną menui“, paskui vėl grįžtu prie „meno liaudžiai“.

Aš nesugebu net mąstyti apie holokausto aktualizavimą. Kaip, kokiomis priemonėmis ir tikslais turėtume tai daryti teatre? Ką reiškia aktualizuoti holokaustą?

Aktorius aiškiai ir tiksliai, be jokių tragedijos ašarų rodo tam tikrą istorijos momentą. Atsiranda ir emocija – tuo metu, kai aktorius įlenda į personažą ir pabūna juo. Bet neleidžiu to jiems daryti dažnai.

Aš taip pat mėgs­tu žiū­rė­ti ag­re­sy­vaus vaiz­do tea­trą. Ta­čiau kal­bu apie sa­vo pri­nci­pus. Ir ne­no­riu teig­ti, jog ma­no mo­ty­vai stip­res­ni nei ku­rio ki­to kū­rė­jo. Tea­tras ge­ras bet koks, iš­sky­rus nuo­bo­dų.