Negi normalu, kad pagalbinis statybų darbininkas per dieną uždirba 100 litų, o aukštąjį mokslą baigęs, keliasdešimties metų stažą turintis aktorius turi pasitenkinti perpus mažesne alga?

Tad kas, Koršunovo supratimu, galėtų būti kūryba? Kančia, beprotystė, būtinybė ir manija, sutartis su velniu. Kažkas tokio absoliutaus, kad atmetama galimybė su bet kuo dalytis emocijomis.

– „Hotel Pro Forma“ – institucija ar teatras? – Institucija. Labai sunku apibūdinti. Tai yra kompanija, laboratorija, kurioje mes ieškome, tiriame. Tai – žvaigždynas.

Lietuvoje statomi spektakliai kartais primena tuos, kurie kitur buvo statomi prieš dešimt metų. Žiūrovams dar reikia to, ką šiandien matome scenoje, bet šokio profesionalams jau norėtųsi judėti į priekį.

Išskirčiau tris aspektus ar tendencijas, kurios kitaip nei Europos teatre Lietuvoje labai menkai atsispindi. Jokiu būdu nesakau, kad tai gerai arba blogai. Tačiau galėtume bandyti ieškoti atsakymų, kodėl taip yra?

Valentinas Novopolskis: „Netikiu mistika, bet tai nebe pirmas kartas, kai medžiaga į mano gyvenimą atkeliauja labai laiku. Onegino vaidmuo man buvo savotiška psichoterapija.“

Rilke´s tekstas į lietuvių skaitytojų akiratį pakliuvo vėluodamas kone šimtmečiu. O „Sakmės” patrauklumo mįslę puikiai įmena Henrikas Nagys, pavadindamas jį „vienu iš skaidriausių ir nuostabiausių tekstų Europos literatūroje”.

Gintaras Varnas: „Kornetas“ – lyg išplėstas dviejų valandų eilėraštis, o muzika jo kraujas.Tačiau siužetas, kurį paprastai visi bando atsekti, čia nėra svarbiausias.

Po Rugsėjo 11-osios supratau, kad per objektyvą nelabai galiu pasakyti daugiau. Atsimenu, įėjau į biurą ir pro langą pamačiau didelę juodą duobę. Turbūt tą dieną per daug supratau.