Mane ypač domina kontroliuojamo kritimo erdvėje dinamika: kaip valdydamas savo kritimą gali keliauti iš vienos vietos į kitą. Vaikščiojimas – tai tam tikra kritimo rūšis.
Aktorius savo vaidmenį turi pradėti nuo tuštumos. Švarus baltas lapas… Bent jau mane visuomet veda intuicija. Visus vaidmenis taip sukūriau. Taip mane ir kritikai, ir teatralai „pravardžiavo” – intuicijos aktoriumi
Daugiau žinodami privalome nebūti arogantiški žiūrovų atžvilgiu. Labiau informuotas žmogus turi vesti kitus paskui save, bet ne įrodinėti ne tokių informuotųjų kvailumą…
Labai gaila, bet poezijos mūsų gyvenime likę per mažai. Regis, operos teatras yra viena tų retų vietų, kur dar kalbama apie meilę – juk visos geriausios operos pasakoja apie jausmus.
Aktorė nuo vaikystės augo daugiatautėje bendruomenėje. Kaimynai kalbėjo ir kalbėjosi skirtingomis kalbomis. Todėl ir ji dabar moka gruziniškai, armėniškai, šiek tiek kalba azerų kalba, turkiškai.
Nelengva ugdyti būsimų aktorių kūrybinę vaizduotę. Tai iš dalies nulemta mūsų itin skurdžių mokymosi sąlygų, ko nėra kitose šalyse, kur man teko dirbti. Kostiumai, grimas, rekvizitas, apšvietimas – visko trūksta.
Portugalų rašytojas Fernando Pessoa gyveno panašiu laiku kaip Čechovas. Jis rašė: „Gyvenu taip, kaip man pučia į nugarą vėjas, kur pučia vėjas – ten ir einu”.
Mieste, kur žmonės vienas kitą gerai pažįsta ir vadina vardais, aktorius netruko pasijusti savu. Prieš beveik trejus metus jis nusprendė palikti Vilnių, namus Vievyje ir kraustytis į pajūrį.
Visą laiką aktualus klausimas, ar tu kaip kūrėjas esi reikalingas. O Lietuvoje to niekada nežinai. Užtat nuolat žinau, kad esu šimtu procentų reikalinga svetur. Mano darbo grafikas sudarytas iki 2017 metų.
