Mažasis teatras man yra darželis, maža saulės ir dangaus oazė. Lopinėlis, kuriame aktoriai gali jaustis oriai.

Taip, akademijos auditorijose šalta, grindys neamortizuotos. Bet iki studijų pradžios pažadėta kapitaliai suremontuoti dvi auditorijas šokėjams. Ir dabar sąlygos nėra visiškai tragiškos, nors nelengvos.

Artistams niekada nebus gana. Aš pradėjau šokti pirmais nepriklausomybės metais. Rinktis trupės dar negalėjau. O kai man jau buvo apie 30 metų… Tuo metu jau nesirenkama.

Dabar jauni režisieriai dažnai pyksta, kuria „socialines dramas“. Bet nereikia pykti! Štai kalbamės susėdę didelio prekybos centro kamputyje. Atsiribojome nuo visko – ir mums gerai.

Labai nustebau, kai sykį Juozas Statkevičius „Hedoj Gabler“ papurškė kvepalų ir taip visiems aktoriams atvėrė skirtingų, bet svarbių dalykų. Aš vos neuždusau, o moterims labai padėjo.

Neįsivaizduoju, ar galima prisiimti dar didesnę atsakomybę, nei stovėti apšviestoje scenoje ir kalbėtis su tamsoje paslėptais, tam tikra prasme net anoniminiais žiūrovais.

Užaugus teatre, neįmanoma jo išsižadėti. Kaskart, kai tik atvykstu į svečią šalį, perku bilietus ir einu į operą. Tad labai gerai jaučiuosi tiek Stokholmo, tiek Madrido, tiek Londono karališkosiose operose.

Dabar metaforų lyg ir nebereikia, viską galima sakyti tiesiai. Tas „tiesiai“ dažnai virsta šiurkščiai, primityviai, paviršutiniškai. Regis, tai savotiška kaukė. Iš baimės atsiverti. Juk svarbiausius dalykus suvoki, prisipažįsti tik tyloje.

Diuseldorfo viešbučių ir restoranų verslas klesti iš dalies todėl, kad tai yra daugelio tarptautinių mugių miestas, šiame mieste veikia vieni svarbiausių Europoje, buvusiame tramvajų depe įrengti Šokio namai…