Man patinka komponuoti daugiau tikrovės faktų, kaip ir ieškoti tikrų žmonių, dokumentinių istorijų. Su jais susitikti, šnekėtis. Su aktoriais darbą pradėti nuo nežinomos vietos, nuo kūrybos.
Kanto namą aš pats susikūriau iš aprašytų detalių ir labai aiškiai jį įsivaizduoju: nusileidimą į rūsį, duris, laiptus, kabinetą… Turbūt neišvengiama matyti geografiją tos erdvės, apie kurią rašai.
Koks tuomet buvo Panevėžys? Vėlai vakare gatve nelabai galėjai vaikščioti, būtum gavęs į nosį, jei tuose patamsiais šmėžavusiuose sluoksniuose neturėjai pažįstamų ar nebuvai nusipelnęs pagarbos.
Kiekvieno spektaklio kūrybinis procesas prasideda nuo vaizdinio – tai gali būti bet kas: nuotrauka, meno kūrinys ar kraštovaizdis, kuris vėliau virsta kostiumu, personažu ar objektu erdvėje.
Ne kiekvienas norėtų viską sakyti, nes artisto gyvenimo įvaizdis, kurį mato žmonės, tikrai stipriai skiriasi nuo tikro jausmo. Dažniausiai pasitenkinimą sukelia visai kiti dalykai, nei atrodo žiūrovams.
Vienas vyresnis aktorius, „įkalęs“, žiūri į mane ir sako: „Tiki? Gerai tau. Aš jau netikiu… Gerai, kad dar atlyginimą moka…“ Kada tai įvyksta – „gerai, kad dar atlyginimą moka“?
Prisimenu sukrečiantį įspūdį, kurį dar būdamas paauglys išsinešiau iš Jono Vaitkaus spektaklio „Literatūros pamokos”, tuomet supratau, kad teatras – didžiulė jėga, jis gali kalbėti man asmeniškai.
Įbėgo į sceną nuostabaus grožio katė. Taip sužavėjo tas vaidmuo, kad grįžau namo kaip iš stebuklingos šalies. Po to atvažiavo teatras gastrolių. Tada pamačiau Zdanavičiūtę, kuri scenoje šokdino Donatą Banionį.
Kai Rusija vėl atsivers Europai, o Europa – Rusijai, tuomet aš galbūt ir išeisiu. O dabar man reikia būti čia kaip sargybiniui, kaip mūsų bendrų – europietiškų ir rusiškų – vertybių kareiviui.
