Aš visą laiką galvoju, kad nesu pakankamai kvailas, pakankamai trečias. Tai yra mano menininko tragedija.
Savo studentams kartoju: norint tapti profesionaliu aktoriumi, tam reikia skirti visą savo gyvenimą. Ir pirmiausia vertėtų nuspręsti, kur jis nori gyventi, kur jaučiasi laimingas, ir tik tuomet ieškotis darbo.
Man patinka komponuoti daugiau tikrovės faktų, kaip ir ieškoti tikrų žmonių, dokumentinių istorijų. Su jais susitikti, šnekėtis. Su aktoriais darbą pradėti nuo nežinomos vietos, nuo kūrybos.
Kanto namą aš pats susikūriau iš aprašytų detalių ir labai aiškiai jį įsivaizduoju: nusileidimą į rūsį, duris, laiptus, kabinetą… Turbūt neišvengiama matyti geografiją tos erdvės, apie kurią rašai.
Koks tuomet buvo Panevėžys? Vėlai vakare gatve nelabai galėjai vaikščioti, būtum gavęs į nosį, jei tuose patamsiais šmėžavusiuose sluoksniuose neturėjai pažįstamų ar nebuvai nusipelnęs pagarbos.
Kiekvieno spektaklio kūrybinis procesas prasideda nuo vaizdinio – tai gali būti bet kas: nuotrauka, meno kūrinys ar kraštovaizdis, kuris vėliau virsta kostiumu, personažu ar objektu erdvėje.
Ne kiekvienas norėtų viską sakyti, nes artisto gyvenimo įvaizdis, kurį mato žmonės, tikrai stipriai skiriasi nuo tikro jausmo. Dažniausiai pasitenkinimą sukelia visai kiti dalykai, nei atrodo žiūrovams.
Vienas vyresnis aktorius, „įkalęs“, žiūri į mane ir sako: „Tiki? Gerai tau. Aš jau netikiu… Gerai, kad dar atlyginimą moka…“ Kada tai įvyksta – „gerai, kad dar atlyginimą moka“?
Prisimenu sukrečiantį įspūdį, kurį dar būdamas paauglys išsinešiau iš Jono Vaitkaus spektaklio „Literatūros pamokos”, tuomet supratau, kad teatras – didžiulė jėga, jis gali kalbėti man asmeniškai.
