Visos vadinamosios didžiosios temos ir svarbiausi dalykai vyksta čia pat – kasdienėse situacijose. Nebūtina nerti į metafizinių vandenynų gelmes ar gaudyti rojaus paukščių.
„Театр.doc“ įkūrėjas: „Keturios premijos – nieko nereiškia. Na, ir ką – iškabinta ant sienos. O pasitenkinimą teikia darbas su aktoriais ir žiūrovai. Juk kuo labiau valdžia mus spaudžia, tuo daugiau žiūrovų sulaukiame”.
Išprususios publikos blizgučiais nesuviliosi. Ne puošnūs fasadai, interjerai, scenos efektai ir triukai vilioja į teatrus.
Atsakiau, kad ne tik mačiau „Otelą“, bet ir bendraujame su aktoriais, Otelą vaidinęs Vladas Bagdonas yra mano mokytojas. Jiems tai buvo neįtikėtina, sakė: ar galima tave paliesti?
Teatro vadovo konkurse dalyvavau, nes norėjosi taisyti to meto Nacionalinio teatro situaciją. Man atrodė, kad LNDT gali būti savotiškas garvežys, traukiantis paskui save visą Lietuvos teatrinę veiklą. Ir kad nebūtina statyti komercinius spektaklius norint pilnų salių.
Girdėjau sakant, jog per artimiausius 10 metų vargu ar apskritai pastatysiu ką nors geresnio. Kiekvieną kartą pirmiausia turiu patikėti pats, atsistoti ant kojų, pradėti dirbti.
Rekonstrukcijos iš viso yra sudėtingesni projektai, tačiau norom nenorom jie išeina originalesni, nes situacija diktuoja savo sąlygas. Tai ne tas pat, kas plyname lauke numesti ką nors visai naujo.
Aš visą laiką galvoju, kad nesu pakankamai kvailas, pakankamai trečias. Tai yra mano menininko tragedija.
Savo studentams kartoju: norint tapti profesionaliu aktoriumi, tam reikia skirti visą savo gyvenimą. Ir pirmiausia vertėtų nuspręsti, kur jis nori gyventi, kur jaučiasi laimingas, ir tik tuomet ieškotis darbo.
