Diskusija apie apdovanojimus šokio srityje ir kiek scenos menininkams jie yra svarbūs, kiek ir kokios įtakos prizai gali turėti visai meno srities bendruomenei.

Arūnas Sakalauskas dar nėra gavęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos, nors jo visa biografija darbais ir jų gyliu jau seniai pralenkė esamų laureatų. Kodėl? – apie tai „Prie arbatos” aiškina pats aktorius.

Neišsigydžiau priklausomybės nuo knygų. Kažkada bandžiau gal metus neimti jokios knygos į rankas. Visai gal ir nieko eksperimentas pavyko, bet aš pasiilgau savo „draugų“.

Temą pasiūlė vis dažnesnis teatro žvilgsnis į praeitį. Per pastaruosius mėnesius buvo pastatyti keletas spektaklių, nagrinėjantys istoriją ir jos paliktas baltas dėmes.

Užsegiau „Auksinį scenos kryžių“ jaunutei aktorei Elzei Gudavičiūtei, pasveikinau, pasidžiaugiau ir sėdžiu toliau sau ramus. Kai paskelbė, kad mane patį apdovanoja – nepatikėjau.

Arūnui Sakalauskui siūlomi vaidmenys, reikalaujantys vis didesnių pastangų ir talento. Į jį kreipė dėmesį visi šiame teatre dirbę režisieriai.

„Gyvenimas – negalvojimas apie gyvenimą. Tai kvėpavimas. O teatras yra neatsiejamas nuo gyvenimo”, – svarsto Benas Šarka. Žmogus-stichija, žmogus-pavasaris ir kas tik nori. Įsitikinkite patys.

Mano supratimu, kur kas efektyviau būtų mąstyti apie naujo LMTA komplekso statybą. Suburti visus fakultetus viename mažame miestelyje.

Jei laiko mašina galėtumėt nukeliauti į praeitį, kokį spektaklį pageidautumėt pasižiūrėti?
– Patį gražiausią Eimunto Nekrošiaus pastatymą „Ilga kaip šimtmečiai diena”.