Dabar labiausiai trūksta naujovių. Būtina skatinti žmones per ilgai neužsisėdėti vienoje vietoje. Ir kartu trupė turi turėti nuolatinius pedagogus, kokius anksčiau turėjome mes.
Vakar įeinu į repeticijų kambarį ir girdžiu krūvą baisiausių rusiškų keiksmažodžių. Aktoriai skaldo vienas kitam anekdotus. Ir tai mano buvę mokiniai. Tai yra baisu. Ir tai ne pirmas kartas. Kartais geriau neturėti mokinių.
Kartais žiūrėdamas spektaklius jaučiu, kad iš scenos sklinda ne ta dvasia, net garso prigimtis atrodo netinkanti vaizdiniam sprendimui. Muzika netgi tembriškai turi būti artima spektaklio idėjai.
Vytauto Rumšo jubiliejus – puiki proga su žilstelėjusia Nacionalinio dramos teatro žvaigžde pakalbėti apie jo artistinį gyvenimą, kurį, kaip žinoma, sudaro vaidmenys – suvaidinti, ir kurių jau nebeteks suvaidinti.
Supratau, kad atėjo laikas, kai rėmėjai jau bijo tave paremti, nes jei bet kokia kontrolės tarnyba pamatys, pas jį ateis ir ims tikrinti, bausti. Atėjo stadija, kai žmonės bijo paremti meną.
„Man visas tas šaršalas primena darbo Kauno valstybiniame dramos teatre laikus. Tuo metu prieš mane sukilo visi: sovietinės pedagogikos ideologai, dėstytojai, mokytojai, Švietimo ministerijos klerkai, „moralės sergėtojas“ laikraštis „Tiesa“.”
Atsigręžęs atgal galiu pasakyti, ypač jauniems žmonėms: reikia lavinti save, velniai griebtų, visom įmanomom ir neįmanomom formom.
Mechanika ir kūnas yra privalomas pirminis dalykas, – bet ir dvasia yra pirminis dalykas. Jeigu mes ateiname į baletą ir ten šoka mechaninės lėlės, tai būna įdomu tik kartą.
Esu artistas be ypatingų ambicijų. Nebijau darbo. Labai daug neklausinėju, nes tiesiog tingiu. Jeigu man pasako užduotį, aš ją vykdau ir po kokio dešimto karto suprantu, dėl ko.
