Konkretaus asmens ikona ir mitas neatsiranda patys savaime, juos sukuria, suformuoja bendruomenė. Tačiau kiekvienas genijus yra žmogus. Tai lengva pamiršti dedant menininką į tautos paveldo lentyną.
Visa, kas susiję su LIFE, vyko pirmą kartą. Buvo neįtikėtina, kad Lietuvoje vaidinami pasaulio scenos didžiųjų – Ingmaro Bergmano, Peterio Brooko, Simono McBurney, Christopho Marthalerio – spektakliai.
Gyvenimas mane palepino vaidmenimis tiek teatre, tiek kine, ir atėjo toks laikas, kai tiesiog buvimas scenoje manęs nebetenkino. Aš pradėjau atsisakinėti vaidmenų. Tačiau japonų pjesė „Juoko akademija“ mane netikėtai pradžiugino
Diskusija kaip atsakas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir visiems vyrams, pasinaudojusiems proga tapti džentelmenais : kodėl Teatro šventėje nebuvo nominuotos moterys ir ar tikrai jų nebuvo?
Bėgant metams imi abejoti, bijai suklysti, daraisi atsargesnis, gal ir bailesnis. Ir kritika vis išmuša iš pusiausvyros. Niekaip negaliu užsiauginti storos odos.
Sunku kalbėti apie visą austrų dramaturgiją. Manyčiau, kad tai sudėtingos minties formos literatūra ir dramaturgija. Čia daugiau į darbą pajungiamas protas. Prasmės atsiranda „kreivai“ dėliojant žodžius.
Statydamas „Don Žuaną“ sukau galvą, kur įkurdinti veikėjus, kad žiūrovas nesuabejotų, kodėl gi jie visą laiką tarsi skruzdėlyne malasi toje pačioje erdvėje. Kas verčia juos ten būti? Uždara erdvė – kruizinis laivas!
… tapęs populiariu teatro ir kino aktoriumi, suvaidinęs nemažai spektaklių ir filmų, išvažinėjęs pusę pasaulio, jis sutiko gatvėje pažįstamą iš vaikystės laikų. Tas, sužinojęs, kad Kostas pelnosi duoną iš artisto amato, rimčiausiai paklausė: „Tai vis dar groji akordeonu?”
Kūrimo procesas buvo labai autentiškas, jis vis taikėsi išslysti mums iš rankų. Kaskart susidurdavome su dalykais, kurių nesitikėjome ir jie mus stebindavo, buvo mums nepatirti. Bet drauge ir gerokai įdomesni už tai, ką planavome.
