Kompozitorė Antye Greie-Ripatti: „Teatras didelis ar mažas – darbo apimčiai tai neturi jokios reikšmės. Beje, aš gyvenu mažoje salelėje šiaurinėje Suomijoje. Tai iš esmės „mažo“ pasirinkimas”.

Yra žmonių, kurie sako: „Nekalbėkime, nes galime išprotėti.“ Man atrodo, kaip tik reikia kalbėti. Kažkur esu skaitęs: „Gyventi, gyventi, gyventi ir niekaip neišprotėti – Dieve, kaip tai nuobodu“.

Dauguma mano personažų yra neigiami, o žiūrovas visada sutapatina aktorių su personažu, todėl niekas manęs nepersekiodavo, niekas laiškų nerašydavo. Ne tas vaidmenų bagažas, kuris patinka žiūrovui.

Daugelio dalykų mes net nepalaidojome garbingai, net neatsisveikinome. Tiesiog greitai pakišome ir vis dar kišame manydami, kad niekas nepastebės. Pastebės. Ir stipriai baus. Už išdavystę.

Manau, kad verta ir reikalinga su vaikais kalbėti apie santykius su artimaisiais: apie bendravimo kultūrą artimoje aplinkoje, konfliktus, iškylančias problemas ir jų sprendimų būdus; apie siekį išsaugoti meilę šeimoje ir vienas kito supratimą.

Vaizduotė su idėja neturi nieko bendro. Yra daug menininkų, kurių vaizduotė puiki, o idėjų nėra. O rasti idėjas labai nepaprasta, labai labai.

Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas ir Oskaras Koršunovas pabandė rasti žodžius, kurie tiksliai apibūdintų Juozo Budraičio sceninį kelią

Aš save laikau labiau scenaristu, rašau, galima sakyti, čia ir dabar, vykstant spektaklio repeticijoms, kuriose aptariamas numanomas siužetas, scenos, situacijos ir čia pat ieškoma išraiškos.

Kartais teatras yra tarsi sena, purvina spinta – atidarai duris, pro kurias gali iškristi daugybė senienų. Teatras kenčia kaip senas vaikas, kuris neranda sau vietos.