Žiūrovų reakcija – tai oras, į kurį atsiremia tavo… deltaplanas! Ir kartais pavyksta paskraidyti. Čia ne mano žodžiai, beje. Citata. Olego Tabakovo, berods.
„Maskaradas“ tikriausiai buvo sunkiausias per visą mano biografiją: iš esmės turėjau 10 dienų paruošti visą vaidmenį. Į premjerą atėjau žinodamas, kad pralošiu. Ir smarkiai.
Labai mėgstu nuotraukas. Vaikystėje daug laiko praleisdavau vartydama močiutės albumus. Metai iš metų žiūrinėdavau tas pačias nuotraukas, nors nepažinojau daugumos jose įamžintų žmonių.
Man atrodo, spektaklis prasideda gerokai anksčiau, o po spektaklio turėtų apimti toks jausmas, kaip ir išėjus iš „Telefonų knygos“, kai lauke pamatyti dūmai išduoda, kad viskas tęsiasi toliau…
Nepatogu prisipažinti, bet kavinėse, vaikščiodamas gatvėmis aš klausau, ką žmonės kalba. Ne tam, kad išvysčiau kokių nors paslapčių. Bandau pajusti atmosferą, žmogišką nerimą, išsipildymą.
Buvimą su Aldona aš galėčiau apibūdinti kaip liūdną situaciją. O jei kažkas kažką pamatė ar nugirdo, galiu patikinti, kad tai tiktai spektaklis, mūsų mažas vadinimas.
Ši pora tikrai stebina. Aukšto rango inteligentai, puikūs savo srities specialistai, mūsų kultūros turtintojai, ilgaamžiai šviesuoliai. Tvirti kaip deimantai.
Dar repetuodamas supratau, kad teatre negalima nevaidinti. Geriau vaidinti. Kiek bebūtų artima tai, ką vaidini, vis tiek turi surasti ir atstumą, ir požiūrio kampą.
Mūsų trupė jau kitokia. Ir jaunimas kitoks, ir laikas kitoks, nebėra tiek kantrybės. Kai nėra kur dirbti, sunkiau pasikviesti žinomų režisierių. Taigi ta šviesa nebe tokia ryški.
