Vasario 23 d. Menų spaustuvės klube „Prie arbatos" vyko susitikimas su aktoriais Nele Savičenko ir Dariumi Meškausku. Kaip juos pristatyti - Klaipėdos ar jau Vilniaus teatrų aktoriai? Aktoriai ir Klaipėdos universiteto dėstytojai? Kokia situacija skirtinguose miestuose ir kur yra tavo šeima? - apie tai juos klausinėjo teatrologė Vlada Kalpokaitė.
Pacituosime Darių Meškauską (tą daryti - vienas smagumas, nes šiuo požiūriu aktorius dosnus ir produktyvus kaip niekas kitas): geras aktorius scenoje vaidina ne save, o partnerį. Tą jie abu visą vakarą ir darė: Darius vaidino Nelę, Nelė - Darių, abu truputį saviironiškai matavosi aktorių-žvaigždžių, aktorių-pedagogų, idealistų, cinikų, amatininkų, alchemikų, pedagogų ir kitokias kaukes.
Jis - racionalus provokatorius, aktorystės analitikas. Ji - jausmingo, intuityvaus prado profesijoje teigėja. Jis - Jasonas, kurį kadaise įsimylėdavo jausmingos paauglės ir apsispręsdavo dėl kažko visiems laikams. Ji - ne vienos pirmojo (sceninio, ekraninio) susižavėjimo veidas. Vyras ir moteris. Bent jau taip jie žaidžia (o žaidimas šiems žmonėms - tikrai rimtas užsiėmimas).
Šį pokalbį tikrai geriau žiūrėti ir klausytis (šelmiško Nelės Savičenko mirktelėjimo niekaip neužrašysi). Bet po vieną kitą „perliuką" dedame į tekstą.
Dialogas I
Nele - koks buvo įspūdis, pirmą kartą pamačius Darių scenoje?
N.S. Įspūdis?
D.M. Sukrečiantis...
N.S. Pirmą kartą Darių scenoje pamačiau spektaklyje „Gerasis žmogus iš Sezuano".
D.M. Ne, pirmą kartą mane įvedė į Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą", bet tu nežiūrėjai...
N.S. Ne, nežiūrėjau... Bet man padarė įspūdį! Na, aš turiu dabar gerai apie jį kalbėti, juk dažnai kartu į Vilnių iš Klaipėdos važiuojame ir atgal!.. Bet gal ne tik dėl to. Darius man iškart labai patiko. Pamačiau jauną, labai daug dirbantį žmogų. Pradžioje gal net išsišokėlį. O, galvoju, šitas tai... Bet vėliau kai matai žmogaus požiūrį į darbą, į partnerius, koks jis pats yra partneris... Jis niekada netingi pakalbėti apie procesą - vis girdi, kad bruzda. Darius apskritai - spektaklio rūpestėlis.
D.M. Taip, visada lindau į kitų reikalus, mokiau vaidinti, vyresnius, jaunesnius - košmaras... Atspėkite, kada aš Nelę pamačiau pirmą kartą?
N.S. (senučiukės balsu) „Kai dar buvau visai mažutis..."
D.M. „Turtuolis ir vargšas".
N.S. Kiek tau metuku tada jau buvo?
Nelės monologas I
Mes Brode rūkydavome slapčia... Iš mūsų mokyklos kilo labai daug aktorių - galbūt dėl to, kad Vilniaus 23-ią vidurinę globojo Konservatorijos aktoriniai kursai. Aš puikiai prisimenu, kokį įspūdį padarė Irenos Vaišytės kursas, kuriame mokėsi Regina Šaltytė, Nijolė Oželytė, Sigitas Jakubauskas, mūsų gražuoliai Olegas Ditkovskis ir Saulius Bareikis. Jie atėjo į aktų salę, dainavo, rodė visokius gyvuliukus ir žvėriukus, laisvai bendravo, ir jiems nebuvo jokių problemų tai daryti! O tu - dešimtokas, visas spuoguotas ir nedrąsus, ir atrodė - stebuklas, kad šitaip galima... Matyt, jie ir užveisė bacilą, kuri daug ką iš mūsų mokyklos užkrėtė teatru..."
Dariaus monologas I
Pusė žmonių ėjo į Valerijos Karalienės dramos būrelį Profsąjungų rūmuose, kiti - į 23-ios vidurinės Živilės Bandorienės būrelį. (...) Mūsų dramos būrelis konkuravo su „Oskaro Koršunovo dramos būreliu„ iš 9-osios vidurinės mokyklos. Taip mes su Oskaru neakivaizdžiai susipažinome. O 1994 metais Panevėžyje vyko festivalis „Kelias“, mes su juo nenuėjome žiūrėti spektaklio, ir tada išgavau iš Oskaro pažadą pastatyti spektaklį Klaipėdos dramos teatre. Po dešimties metų jis ten pastatė Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką".
Aktorystė - užkrečiamas dalykas. Aš teatru užsikrėčiau nuo Eimunto Nekrošiaus „Kvadrato„ Jaunimo teatre. Po to sužinojau, kad nuo mūsų „Jasono“ Klaipėdoje teatru užsikrėtė „cezario grupės" aktorės Brigita Arsobaitė ir Vilma Raubaitė. Taip perduodi tą užkratą kitiems.
Nelės monologas II
Man pati didžiausia bacila buvo tada, kai Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas mokomajame teatre rodė savo egzaminų spektaklius. Eidavome ten ir klūpėdavome. Dieve mano, negaliu aš to įspūdžio perteikti! Tokie spektakliai per visą gyvenimą buvo vos keli. Tai buvo toks azartas! To pojūčio žodžiais negali nusakyti, jie nevisai su juo sutampa! Tu tiesiog norėjai būti ten, kartu su jais!
Perliukai
D.M. Žiūrovų reakcija - tai oras, į kurį atsiremia tavo... deltaplanas! Ir kartais pavyksta paskraidyti. Čia ne mano žodžiai, beje. Citata. Olego Tabakovo, berods.
D.M. Tai, ką mes repetuojame iki premjeros, dar nėra spektaklis. Tai - žiūrovų vaizduotės provokacijų arsenalas. Tik tada, kai gauni žiūrovų atsaką, pradeda pulsuoti tikra gyvybė. Kritikai turėtų ateiti į kokį penktą spektaklį...
N.S. Kaip aktorius gali būti ne kūrėjas?.. Gal tai saviapgaulė, bet man malonu save apgaudinėti, kad aš ne vien tiktai atlikinėju scenoje tai, ką man kažkas liepia - kaip koks instrumentas...
N.S. Pasakysiu atvirai - buvau net iš teatro išėjusi, trejiems metams. Nes supratau, kad neturiu profesijos, reikia kito darbo. Buvo nebeįmanoma - tas pats tipažas, ašaros... O kas turi tave „išstumti" iš klišių? Tik pats. Pats turi suprasti ir jausti, matyti save ir suvokti, koks tu esi. KAS-TU-ESI... (hamletišku tonu). Jei toks, koks nenori būti - taigi keisk save, žmogau, nelik toks pats.
D.M. Dariaus Gumausko anekdotas ta tema: „Kas tu esi, kas tu esi?.. - Koks tavo reikalas!"
