Tu prisiimi pedagoginę atsakomybę, nes ką duodi vaikui valgyti, tą jis ir virškins. Tokia pozicija profesijoje šiuo atveju yra ir pilietinė. Juk publiką reikia ugdyti nuo mažens, o ne imti ir šokiruoti 50-ties metų namų šeimininkę.
„Atnešantis ir laiku padedantis kėdę butaforas yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir pagrindinį vaidmenį atliekanti solistė, nes visi mes – tarsi laikrodžio mechanizmas, ir nuo kiekvieno sraigtelio priklauso sklandus darbas“
Režisuojant kartais tenka dantimis ir nagais apginti savo idėjas. Darbas teatre man – kovos klubas, kuriame auginu savo dvasios raumenis, o rašymas – atgaiva.
Sako, kad Cezaris žinojo apie sąmokslą, tačiau atsisakė apsaugos. Kaska valdovui kirto pirmas, bet nepataikė, kliuvo jam pačiam. Kiti irgi ne ką geriau pasirodė – patys susipjaustė. Nemanau, kad nuo tų laikų labai atitolome.
Matematika, fizika grįstos logika, reikia išspręsti uždavinį. O uždavinį reikia visada išspręsti – savo gyvenimo ir vaidmens. Aš esu labai dėkinga šitai patirčiai.
„Dieve, kokia jauna buvau, kaip jaudinausi. Tada sakiau sau: „Atiduosiu save visą! Iki kraujų!” Dabar žiūriu į jaunas aktores, kurios taip vaidina, ir sakau sau: „Ateis ir jums laikas, kai nustosit tai daryti.”
„Į aktorystę stojau tris kartus. Per papildomą priėmimą kartu su Eimuntu Nekrošium. Po to stojau kartu su Valentinu Masalskiu. Iškritau iš trečio turo, nes kai pasisodino prie pianino, kai užgrojo ir kai padainavau pro šalį….”
Mes neturime tiesioginio priešo, koks buvo prieš 20 metų, ir žmonės turėjo prieš ką rengti sąjūdį. Dabar daugelis gana gerai gyvena, gali bet kada iškeliauti, bet kada grįžti. Letargas! Sukurti sąjūdį dabar būtų kur kas sunkiau, nors yra prieš ką ir dėl ko.
Poezijos paklausyti ateina žmonės, kurie žino, kur ir ko eina. Nėra taip, kad eitų pažiūrėti, kas čia bus. Net mažiausiuose miesteliuose žmonės ateina poezijos paklausyti. Būtent poezijos.
