Svarbiausia būti suprastam. Jei tavęs nesupranta, vadinasi, tu pats kažką ne taip sakai.

Įkvepia viskas, kas mus pakylėja, kas ištraukia iš materialaus kūno. Kartais netgi toks paprastas dalykas kaip šviesos spindulys. Arba žmogus, kuris sužavi.

Teatras turi įspėti, pranešti kažką svarbaus, supurtyti žiūrovą. Jis turi kalbėti apie tai, ką mes jaučiame, bet kol kas dar nemokame tų jausmų įvardinti.

Stebint šiandienos teatrų repertuarus, susidaro įspūdis, kad jie paskelbę varžybas, kuris teatras žiūrovui įvarys daugiau depresijos. Tad Thorntono Wilderio kūryba yra kaip atsvara toms pjesėms, kuriose dominuoja neviltis.

Jeigu pavyksta pasiekti, paveikti žmogų, aktyviai nesidomintį teatru, jeigu jam pasidaro įdomu ir jis vėl nori ateiti, tai ir yra svarbiausia.

Kiekvieną dieną bendrauji su žmonėmis, įgyji naujų patirčių, kaip ir tavo personažai, kurie yra kažkur šalia ir lygiai taip pat auga kartu su tavimi.

Birutė Žilytė: man įdomu būti kerinčiame savo minčių ir sapnų pasaulyje. Lyg pro nematomas duris įeitum į vis naujas erdves, kuriose „tveriasi“ keisti reginiai.

Teatras jai – ne darbas, o pašaukimas, misija, kažkas daug daug svarbiau už gyvenimo tėkmę. Tie dalykai šiandien Lietuvos teatre retėja, nyksta lyg Raudonosios knygos gyvūnai.

Mes, menininkai, esame linkę jaustis itin reikšmingi, nes, kol kuriame, naujas kūrinys mums – pasaulio centras. O kad juo iš tikrųjų netaptum, reikia į save pažvelgti iš šalies ir pasijuokti.