Matydamas, kaip tavo pjesės užsiguli stalčiuose, labai greitai prarandi motyvaciją. Teatrai turėtų tai suvokti. Užauginti dramaturgą yra sunku, o nužudyti labai lengva.

Kai studijavau LMTA, nebuvo psichologijos užsiėmimų, o dainininkams jų reikia dėl begalės dalykų. Dainavimas – tai ištisa filosofija, apie jį galima kalbėti valandų valandas.

Atėjęs į Keistuolių teatrą, džiaugiausi galėsiantis vaidinti vaikams. Ne dėl pripažinimo, atpažinimo gyvenime ar kitokių tuštybių, o todėl, kad čia galima pamatyti stebuklingą vaikų reakciją.

Pagrindine masinio išvykimo priežastimi laikau ne pinigus, o tai, kokie mes esame vienas kitam. Ir toliau bėgame vieni nuo kitų emigruodami.

Galbūt dar karštakošiškai, bet jau bandome kalbėti apie naujas įtampas ir santykius, nes Europa, todėl ir Lietuva, po kelerių metų nebegalės būti tokia šalta užsidariusi šalis, kokią daug kas nori matyti.

Adrenalino mums, scenos žmonėms, užtenka. Kartais galvoju, kam to reikia. Bet reikia, kartais reikia.

Iš veidrodžio į mane žvelgia kitas, turbūt tas, kuriuo norėčiau būti. Žvelgia ir išmintingai tyli.

Nupasakoti, kaip kuri vaidmenį, neįmanoma. Kur bebūtum, ką bedarytum, vis tiek visada apie jį galvoji.

Kartais kūnas tavęs visiškai neklauso, pasipila klišės, nes jam taip lengviausia. Mes ieškome, kaip tas klišes sumedžioti. Tarsi medžiotume patys save.