O gal mes tiesiog pripratome prie mūsų teatro ir jis pasidarė nuspėjamas, nes jau žinome, ko laukti ar tikėtis iš vieno ar kito kūrėjo?

Svajoti būtent apie lėlių teatrą Ratkevičių šeimyną paskatino gastrolių metu pamatytas didelis vaikų smalsumas ir noras pakliūti į spektaklį. Jų abiejų jautrumas vaikams subrandino idėją, kad Lietuvoje vaikams reikia atskiro teatro.

Nors mes negalime pasirinkti gimti ar mirti, bet galime pasirinkti tą viduriniąją žmogaus būties grandį – augimą. Ir šiame augimo procese įdomiausia ne kokiais būdais augama, bet kur link.

Savo darbuose nekopijuoju gamtos, nemėgdžioju išorinio pasaulio, todėl patys darbai lyg ir nieko nereprezentuoja, išskyrus patys save.

Anksčiau muzikos prestižas buvo kur kas didesnis, o dabar visą prestižą „vairuoja“ televizijos, ir dažniausiai taip „nuvairuoja“ žmonių kultūrinį skonį bei poreikius, kad nebe labai galima ką nors ir atitaisyti.

Man labai patinka Rytų kultūroje vyraujantis požiūris: ten teatras ir sveikata yra tolygūs dalykai, kartais rašomas net tas pats hieroglifas. Pas mus gi dažnai šie dalykai supriešinami.

Pats blogiausias komplimentas po premjeros – kai žiūrovas pasako, kad šiaip spektaklis tai prastas, bet scenografija labai gera, išgelbėjo spektaklį. Niekada scenografija neišgelbsti blogo spektaklio.

Tuminas vieną sykį mane pavadino tamsos kunigaikščiu. Koks aš tamsos kunigaikštis? Tiesiog žinau, kad tamsioje erdvėje geriau pavyksta atmosferą sukurti.

Bejėgiškumas – tai nebranda. Brandi asmenybė gali būti netalentinga. Bet ne bejėgiška.