Scenoje visada veikia kažkokia magija – kad ir kaip būtum pavargęs, sirgtum ir tą dieną nenorėtum vaidinti, vos tik išėjus į sceną, atsiranda jėgų ir visi sunkumai ištirpsta.

Bet taip jau sutvarkytas gyvenimas: nei tobulumo, nei rojaus pas mus nėra. Vadinasi, reikia sugebėti sugyventi ir su tais šalutiniais reiškiniais, kuriuos duoda patirtis.

Režisierius konstruoja spektaklį erdvėje ir laike. Tai racionali kūryba. Aktoriaus darbas – jutiminis, emocinis. Šios dvi profesijos – tolimos.

Šiuolaikinis aktorius turi būti universalus. Televizija ar kinas menininkui nėra nuodingi, viskas priklauso nuo požiūrio, su kuriuo jis ateina į darbą.

Visi aktoriai turi kokį nors kompleksą ir intuityviai nori nuo jo išsivalyti. Galbūt dėl to ir eina į teatrą.

Jam buvo įdomu, kas vyksta po mirties. Žmogus pavirsta dalelytėm, išeina į kosmosą… Bet jis sakydavo: „Nu ne, aš tai išspirsiu tas šešias lentas.“

Šiandien, kai režisierė išlydima, prisimename 1993-ųjų interviu su ja: „Man trūksta Lietuvoje vieno – profesinio pokalbio. Per savo gyvenimą tokio neturėjau. Juk mes pletkavojame susėdę. Bet juk mes esame profesionalai!“.

Į mano gyvenimą įėjus kinui, suvokiau, kad reikia dirbti ir teatre. Jei nori išlaikyti formą, tobulėti. Tai supratęs, niekada neapleidau teatro.

Renkantis aktorius, man svarbiausia ne profesija, o pats žmogus, jo matymas, stuburas, tikėjimas, vertybių sistema. Kai supranti, kad jis turi savo nuomonę, savo pasaulėjautą, tuomet ir atsiranda susidomėjimas.