Mano Oidipas ir liks mano, bet kiekvienas žiūrovas tikrai susikuria savąjį, tarsi pamato savo istoriją. Dėl to teatras ir yra įdomus reiškinys. Ir kiekvienas žiūrovas gali ką nors apie save sužinoti.
Visą laiką atsiras valstybės finansuojamas teatras, kuris nudvės, todėl, kad visi pavargs nuo kažkokio netikslingo darbo, ir atsiras jaunų žmonių, kurie be pinigų sukurs kažką labai vertingo.
Aktorystėje – nuolatinė disharmonija tiek su savimi, tiek su aplinka. Teko laviruoti ant tos siaurutės ribos, skiriančios beprotystę ir sveiką protą. Tai gana patrauklu, tačiau būtent dėl to ribos siaurumo darosi baugu.
O teatras ir mano gyvenimas? Kad kas pasakytų, kaip juos atskirti. Jaunystėje tikrai neskyriau savo gyvenimo ir teatro, bet paskui pasirodė, kad klydau. Gyvenime taip gražiai kaip teatre nebuvo.
Bet jei esi teatralų atžala ir neateini pas teatrą, teatras ateina pas tave. Bent man viskas vyksta būtent taip.
Visi nori laisvės. Tačiau visi nori, kad šis grožis tiesiog ateitų, iš kažkur pasirodytų, nusileistų iš dangaus. Bet tai neįvyks.
Menininkas visuomet kuria savo pasaulį, o geri menininkai kuria pasaulius, kuriuose save atrasti gali kiti žmonės, neretai atstovaujantys skirtingas pasaulio šalis ir kultūras.
O gal mes tiesiog pripratome prie mūsų teatro ir jis pasidarė nuspėjamas, nes jau žinome, ko laukti ar tikėtis iš vieno ar kito kūrėjo?
Svajoti būtent apie lėlių teatrą Ratkevičių šeimyną paskatino gastrolių metu pamatytas didelis vaikų smalsumas ir noras pakliūti į spektaklį. Jų abiejų jautrumas vaikams subrandino idėją, kad Lietuvoje vaikams reikia atskiro teatro.
