Per 65-erius metus trukusią karjerą aktorė sukūrė beveik 100 vaidmenų teatro scenoje, televizijos ir kino aikštelėse.

Lietuvoje esame tos pačios balos varlės ir jau visiems atsibodo tas pats „kurkuliavimas“. Norėtųsi išgirsti kitos balos varlių.

Kiekvienas vaidmuo – kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo „arčiau kūno“. Kiek įmanoma arčiau, bet kad galėtum jį nusivilkti.

Manoma, kad teatras yra metaforinis, simbolinis, šventas, nuo scenos turi būti sakoma kažkokia pranašystė. Aš tuo netikiu.

Stengiamės atsiriboti nuo savojo „aš“ ir pasižiūrėti į save iš šono. Kita vertus, galbūt nebūtų ir „Low Air“, jei tarp mūsų nebūtų lengvos konkurencijos ir ambicijų.

Man nepatinka, kai teatras romantizuojamas. Ir pati sakydavau, kad jis turi specifinį savo kvapą, kol kažkas paaiškino, kad tai tiesiog moterų kvepalai.

Kai atlieki didelį darbą, norisi giliai atsikvėpti – apdovanojimai būtent tai ir yra. Tai – taškas, riba, po kurios jau gali daryti ką nori – eiti pirmyn arba sustoti.

Išgirdus, kad Kaunas taps Europos kultūros sostine, jaučiau, kad kažkiek ir aš savo darbu prie viso to prisidėjau. Man tai didžiausia pergalė.

Paprastai tokiomis aplinkybėmis, kai nieko negali pakeisti, įkarštis praeina. Tačiau šįkart mano entuziazmas neatslūgo. Supratau, kad man patinka čia dirbti ir gyventi.