Manęs nedomina klasikinio teatro vaidyba, kai aktorius turi sukurti neegzistuojantį personažą ir kuo natūraliau atlikti tą melagingą darbą, pristatinėdamas neegzistuojantį žmogų.
Esame priklausomi nuo žmonių – teatras nevyksta, jei nėra nors vieno stebėtojo. Todėl žiūrovas mums nieko neskolingas. Tiesioginės patirties, įsitraukimo teatras – laisvos valios aktas.
Dalia gali būti visokia, gali kalbėti įvairiais balsais, kuriais patikėsi, nes visa tai nuoširdu. Ji apdovanota ne tiek stanislavskišku talentu persikūnyti, kiek vaidmenyje tapti savimi.
Visame pasaulyje graibstyte graibstomi aukščiausios kokybės atlikėjai iš Lietuvos. O štai mums jų tarsi ir nereikia. Mokame pareklamuoti, apdovanoti, išnaudoti, o branginti – ne.
Jam buvo svarbu, kad jo daiktai būtų sudėti tik ta, o ne kita tvarka, kad jis žinotų nežiūrėdamas, kur yra vienas ar kitas daiktas. Taip jis elgėsi buityje, taip ir teatre.
Man teatras yra komandinis darbas ir tai yra tiek didžiausia dovana, tiek didžiausias iššūkis.
Mūsų spektakliai yra tarsi gera psichinės ištvermės mankšta. Tai – psichodelinis lėlių teatras.
Kiekvieno kūnas yra autentiškas, gebantis labai specifiškai judėti. Tame ir slypi žmogaus unikalumas.
Įgavęs įvairios patirties supratau, kad teatras, nors ir ne pats pelningiausias, visgi man įdomiausias iš galimų profesinių užsiėmimų.
