Baletas „Romeo ir Džuljeta“ Lietuvos scenoje sukurtas trečią kartą, ir trečią kartą jame šoka primabalerina Olga Konošenko, šiame Krzysztofo Pastoro spektaklyje įkūnijanti Džuljetos motiną ponią Kapuleti.
Kaip regisi, kaip juntasi ir jaučiasi „Romeo ir Džuljeta“ Jums?
Spektakliai - kaip žmonės, vieni amžiams lieka scenoje ir mes juos vadiname klasika. Tai mūsų klasikinis „amžinasis pavasaris“, kaip vieną iš savo skulptūrų vadino Rodenas. Kitiems, kurie stipriai susiję su savo epocha, galioja savas amžius. Praeina epocha, praeina ir jų laikas. Dabartinis „Romeo ir Džuljeta“, manau, tikrai rado savo nišą mūsų teatre. Šiame spektaklyje yra visa - muzika, šokis, veiksmas, istorinė ir žmogiškoji tiesa. Tai iš tikro yra viršūnė pakraipos, kuri vadinama choreodrama arba draminiu baletu. Mano akimis, Pastorui tai labai artima.
Choreografas drauge su dramaturgu Willemu Brulsu ir scenografijos ir kostiumų dailininkė Tatyana van Walsum Renesanso epochoje sukurtą ir joje vaizduojamą istoriją perkėlė į XX a., Benito Mussolini laikų Romą. Kaip vertinate laisvą variavimą istorijos kontekstu?
Pati scena gali būti perkelta į bet kurį laikotarpį, bet Shakespeare´as ir Prokofjevas liks amžiams!
Jums šis baletas - trečiasis, kadangi pirmiausia „Romeo ir Džuljetoje“ įkūnijote Džuljetos motiną, vėliau pačią Džuljetą, o dabar vėl motiną. Kaip regisi šis vaidmuo, turint daug didesnę sceninę ir gyvenimo patirtį? Ar pastebite savojo santykio su šiuo charakteriu pokytį?
Džuljetą aš šokau neilgai, tik du sezonus. Pagal Shakespeare´ą Džuljeta - jaunatviškai aistringa italė. O pagal Prokofjevą - apibendrintas romantizuotas įvaizdis. Kalbant apie motiną, tiek gyvenimiška, tiek teatrinė patirtis verčia į vaidmens charakterį pažvelgti visai kitomis akimis. Į šio pastatymo vaidmenį aš nenorėjau pernešti senesnio pastatymo charakterio. Naujame charakteryje labiau rėmiausi savo gyvenimiška ir motiniška patirtimi.
Ponia Kapuleti - ryškus valdingos, stiprios ir kerštingos moters įvaizdis. Tuo pačiu ji - mylinti motina ir rūpestinga žmona. Dėl antrojo amplua jai nėra priekaištų, o dėl pirmojo... Jos meilė pasireiškė kaip visiška dukros jausmų priešingybė; o tas nenorėjimas išgirsti, suprasti ir nulėmė tragediją. Ji vadovaujasi protu, ne jausmais, kaip Džuljeta. Jos pasaulėžiūrą stipriai paveikusi aplinka, kurioje ji užaugo - turimas aukštas statusas visuomenėje, elgesio normos, nustatytas įprastas gyvenimo būdas, aplinkinių nuomonė, gerbiamos šeimos įvaizdis.
Baleto šokėjas turi vienintelį instrumentą - savo kūną, tad kaip Jūs asmeniškai atrandate, (susi)pažįstate ir kuriate personažus?
Jaunystė ir branda - skirtingi laikai, skirtingai ir dirbosi. Pradžioje džiaugiausi viskuo, ką bešokčiau. Dirbau mokykliškai, stengdamasi daryti tai, kas užduota. Vėliau atėjo kitas periodas, kai pradėjau suprasti vaidmenį ir save vaidmenyje. Bet iš pradžių reikia išmokti judesių eigos, dar nesigilinant į patį vaidmenį, tačiau bendrais bruožais žinant turinį. Apskritai, nupasakoti, kaip kuri vaidmenį, neįmanoma. Kur bebūtum, ką bedarytum, vis tiek visada galvoji apie vaidmenį. Repeticijos, tai kūrybinis darbas, ir jos kaskart labai skirtingos. Daug kalbamės su pedagogu (Vytautas Kudžma - autr. past.), visa aptariame; su scenos partneriu tariamės, kartu galvojame apie vaidmens charakterį, apie vieną ar kitą spektaklio personažą. Pokalbiuose formuojasi tikroviški vaidmens bruožai, kuriuos dar reikia išreikšti šokiu. Svarbiausia pažadinti fantaziją ir mintis. Visa tai ateina iš vidaus. Kaupiasi patirtis, meistriškumas ir brandus supratimas. Aš nekuriu personažų, aš juos išgyvenu.
Kaip išdėliotumėte kūrybinio, meninio augimo, atradimo ir išsipildymo žymes? Kokius lūžio, proveržio, kai, atrodo, pranokta save, momentus regite savo karjeroje?
Pamoka, repeticijos, spektakliai - tai mūsų profesija. Jeigu lieka jėgų, sutinki veikti dar kažką kitą. Visada žinojau, kad mano jėgų užtenka tik profesijai. Balete egzistuoja griežta amplua samprata. Kartais tai apriboja artistą. Ne visada individualumas įsitenka nubrėžtuose rėmuose. Reikia bandyti įvairius vaidmenis, galbūt tavyje dar kažkas atsiskleis. Gal reikėtų pabandyti kažką visiškai priešingo, bet nežinia, ar pavyktų. Dabar tiesiog sunku pasakyti. Artistui visada atrodo, kad jis kažko nepadarė, ir tai natūralu ne tik artistui, kiekvienam menininkui... Kalbant apie bandymą išeiti už amplua rėmų, prisipažinsiu, man buvo pasiūlyta spektaklyje „Don Kichotas“ šokti vieną pagrindinių vaidmenų, bet aš suabejojau ir atsisakiau, nors kai bandžiau šokti, atrodė, kad tikrai būčiau galėjusi. Repetuodama spektaklius mąstau, kokie galimi saviti posūkiai. Senai žinomuose vaidmenyse atsiveria nauji niuansai.
Jūsų Olimpija („Kopelija“ 2010 m. pastatyta choreografo Kirilo Simonovo), pelnė Jums „Operos švyturį“, geriausios metų balerinos pripažinimą, - kaip prisimenate šio vaidmens kūrybą, jo gyvavimą?
Šis spektaklis pats savaime labai patrauklus. Nuostabi muzika, graži Hoffmano pasaka. Tai, be abejo, ne vaikiška pasakaitė. Simonovas puikiai perteikė Hoffmano mistiką, kurdamas šio spektaklio choreografiją. Jam pavyko sujungti klasiką, charakterinį šokį, laisvą plastiką. Galima tik žavėtis, kiek šiame spektaklyje fantazijos.
„Romeo ir Džuljeta“ - ne pirmas Jūsų darbas su dabartiniu LNOBT meno vadovu Pastoru. Kaip prisimintumėte pirmąjį susitikimą su šiuo choreografu, kuriant „Tristaną ir Izoldą“ (2012)? Kokia darbo su juo, kūrybos proceso specifika?
Tai tikrai ne pirmas Pastoro darbas mūsų teatre. Pirmą kartą jis mūsų teatre spektaklį statė 1996 metais. Tai buvo „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Karmen“. Jis į spektaklius įneša jausmingumo ir muzikalumo. Šokdamas jo pastatymuose, susilieji su muzika. Tai leidžia žiūrovui išgirsti muziką judesiuose. Judesys kaip vertėjas, padarantis muziką matoma ir prieinama žiūrovui. Pastoras yra kūrėjas, siekiantis subtilaus psichologinio ir šokėjiško vaidmens pastatymo. Jo kūrybos procesas - savotiška alchemija.
Dalindamasi Džuljetos charakterio kūryba, žymėjote muzikos svarbą, Sergejaus Prokofjevo sukurtos partitūros skambesį įvardijote fantastišku. Įdomu teirautis, muzika Jums - kas? kokia? kaip?
Man muzika ne meno rūšis, o daug daugiau. Muzika apžavi ir užburia. Pažadina tokius jausmus, apie kuriuos net neįtarei. Atrodo, žinai savo šokį, žinai, ką turi daryti, bet pagal muziką tu jauti, kad reikėtų kokio atodūsio, šiek tiek ilgesnio gesto, didesnio galvos pasukimo, žvilgsnio. Iš viso to susideda niuansai. Muzika šokiui suteikia vientisumą.
Dažnai pokalbiuose apie teatrą minimas, išskiriamas kvapas. Tad Jums, Jūsų teatro kvapas yra...
Man teatro kvapas - tai mišinys kažko materialaus ir mistinio. Tai kvapas stebuklo, kuris nutinka, kaskart pakėlus scenos uždangą.
Dėkoju už pokalbį, linkėdama stebuklo išsipildančio kylant scenos uždangai, aidint ovacijoms, kai jau muzika judesiais iškalbėta.
