Pirmyn į laukinius 90-inius!

Aistė Šivytė 2026-05-14 7md.lt, 2026-05-01
Scena iš spektaklio „Šok, Edita, šok“, režisierė Eglė Vertelytė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2025). Arvydo Gudo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Šok, Edita, šok“, režisierė Eglė Vertelytė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2025). Arvydo Gudo nuotrauka

aA

Paauglystė yra keistas laikas. Pasaulis kaip niekad jautrus, norisi visko, visaip ir visada, o pinigų neturi. Norisi to naujo stiliovo švarko, norisi, kad vaikinas iš paralelinės klasės pagaliau atkreiptų į tave dėmesį, norisi, kad tėvai juodai neužknistų, norisi savos chebros, gero vakarėlio ir bent stipraus septyneto iš matkės kontrolinio. Galiausiai norisi suvokti, kas pats iš tiesų esi ir kur tavo vieta šiame pasaulyje. Taip buvo daugybei kartų, taip buvo ir rašytojo Rimanto Kmitos 90-iniais, kuriuos scenoje savo debiutiniu režisūriniu darbu atgaivino kino režisierė Eglė Vertelytė.

„Šok, Edita, šok“ žvelgia į epizodinės „Pietinia kronikas“ veikėjos (su kuria filme kartą bando permiegoti, o po to pamiršta regbininkas Rimantas) Editos (Vaidilė Juozaitytė) kasdienybę. Mergina dirba videonuomos punkte, gyvena filmų siužetais ir pati nori patirti savo gyvenimą tokį, kokį mato kine, – svarbiausia, su stipria ir žavia meilės linija. Norai netrunka išsipildyti, kai vietiniuose šokiuose ji pašoka su vaikinu Raimiu (Tautvydas Galkauskas). To ir užtenka romantinei (tragi)komedijai – kaip jaunystėje ir būdinga, mergina iš pusės žvilgsnio pagal Raimio paveikslą susikuria didžiąją meilę, rimtus santykius ir vestuvių pažadą.

Scena iš spektaklio „Šok, Edita, šok“, režisierė Eglė Vertelytė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2025). Arvydo Gudo nuotrauka

Ko gero, patraukliausias „Šok, Edita, šok“ aspektas yra tas, kad veiksmas vyksta 10-ajame dešimtmetyje. Tuo režisierė naudojasi maksimaliai: visas spektaklis – nuo seno „Tauro“ televizoriaus pavidalo projektoriaus ir videonuomos punktą vaizduojančios scenografijos (scenografė Grėtė Rimgailė Kiliulytė-Vaitmonė) iki neoninėmis vėjastriukėmis ir džinsiniais amerikietiškais aukštakulniais nuspalvintų svajonių (kostiumų dailininkė Agnė Biskytė) – alsuoja 90-inių dvasia. Kūrybinė komanda iš Kmitos romano išsunkė visą įmanomą nostalgiją – čia mosuojama kino juostomis, grojami tų laikų hitai, skamba žymiausių 10-ojo dešimtmečio filmų pavadinimai, o kur dar mėgėjiškas rusiškas jų įgarsinimas. Šioje aplinkoje smagu būti lygiai tiek pat, kiek, ko gero, smagu ją buvo kurti kūrybinei komandai. Kartu laikmetis aprėpia ir universaliai plačią auditoriją: jis gali būti patrauklus tiek vyresniems žiūrovams, norintiems prisiminti tuos neįprastus laikus, tiek – ir ypač – keturiasdešimtmečiams, kuriems 10-asis dešimtmetis buvo jų pačių paauglystės laikotarpis, tiek, galiausiai, jaunajai kartai, kuriai jis patrauklus kaip madingas ir egzotiškas vintažas.

Ypač spektaklyje žavi jautriai ir taikliai pagauta paauglystės simpatijų specifika – mažų dalykų sureikšminimas, iš vieno žodžio išskaitomos būsimos vestuvės, nuolatinės svajos apie savo tobuląjį „riterį“, kuris, juokinga, net ir fantazijose mums pasirodo kaip gan sustabarėjęs, paprastas bachūras. Scenoje ši dinamika dar labiau užaštrinama: Edita istoriją pasakoja iš policijos komisariato, mat įsišėlus fantazijai sumušė tikrąją Raimio merginą, o ir siužete besiklostantys nuotykiai labiau verti filmo negu gyvenimo siužeto – Edita netgi sugeba įsilaužti į Raimio namus ir pasisavinti jo nuotrauką, kurią, nuplėšusi merginą, visur nešiojasi.

Scena iš spektaklio „Šok, Edita, šok“, režisierė Eglė Vertelytė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2025). Arvydo Gudo nuotrauka

Vis dėlto „Šok, Edita, šok“ toli gražu nėra trileris apie meilės apsėstą merginą – kūrėjai kviečia pusantros valandos pasidžiaugti lengva ir neįpareigojančia, vietomis gana absurdiškos nostalgijos persunkta komedija. Ir komediją kurti jiems sekasi puikiai: Vaidilė Juozaitytė natūraliai charizmatiška ir puikiai humorą perteikianti aktorė – iš jos sąmojo nuoširdžiai norisi juoktis. Ne ką mažiau juokingas ir dažniausiai „Tauro“ ekrane pasirodantis Tautvydas Galkauskas, kaip ir pridera fantazijai, vaizduojantis kietus blogiukus, pašėlusius dendžius, o galiausiai netgi blizgančiu kostiumu apsitaisiusius gražuolius.

Rimanto Kmitos romanas ir Eglės Vertelytės režisūrinis braižas šiame spektaklyje puikiai atitinka vienas kitą – Vertelytė turi gerą sauso humoro jausmą, kuris atsiskleidžia kartais kone komediškai absurdiškose Kmitos aprašytose jaunystės patirtyse. Tokių pavyzdžių gausu ir režisierės filmuose „Stebuklas“ (kuriame, beje, taip pat pasakojama apie 10-ąjį dešimtmetį) bei „Gardutė“. „Šok, Edita, šok“ – šauni vakaro komedija, persmelkta nostalgijos ir juokingo jaunatvinio nejaukumo, tinkanti tiek jaunam, tiek vyresnio amžiaus žiūrovui.

Scena iš spektaklio „Šok, Edita, šok“, režisierė Eglė Vertelytė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2025). Arvydo Gudo nuotrauka

7md.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.