Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.
Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.
Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.
Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.
Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.
Artiomo Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar Vakarų „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Nes tai keičia pačią pjesės traktuotę.
Apie „Žemaitės N. 18(0)“ tikslinę auditoriją ir žanrą nelengva atsakyti, bet tolesnis šio kūrinio gyvavimas turėtų padėti ir pačiai choreografei toliau gryninti savo meninį braižą šiuolaikinės pasakojamosios choreografijos srityje.
Režisierius Adomas Juška nuosekliai seka László Krasznahorkai romanu, tačiau savo įžvalgų apie jo turinį nepateikia. Sąsajos su dabartimi tikrai neprivalomos, bet norisi ryškesnės režisieriaus interpretacijos, jo požiūrio.
Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie Jurgį Kunčiną, tačiau jo pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą.
