Jei kam yra tekę stebėti paaugliams skirtą spektaklį su pačiais nepatogiausiais paaugliais, necenzūriniais žodžiais garsiai komentuojančiais veiksmą ir aktorių veiksmus, asmenybes, žodžius, tai tikrai suabejojo, kiek galima sau leisti tokios auditorijos akivaizdoje būti nuoširdžiam, švelniam, netgi sentimentaliam. Atsakymas būtų vienareikšmis – nė kiek.
Ilgą laiką stebint teatro „No shoes“ veikimo mechaniką, totalią nebaimę būti psichologine prasme nuogiems prieš, ko gero, pačią tiesmukiausią (o kartu – ir psichologiškai pažeidžiamiausią) publiką, aiškėja jų veikimo motyvai.
Jie absoliučiai nemėgina patikti, įtikti, atspėti; jie atsisako paauglius kopijuoti, savo atsisakymą gerai pagrįsdami: „<...> paaugliai vartoja savo slengą, kuria savo identitetą tam, kad atsiskirtų nuo suaugusiųjų. Pastebėjome, jog pajutę, kad į jų teritoriją įsibrauna su jų tekstais, slengu, paaugliai atsitraukia ir vėl kuria savo naują pasaulį, naują identitetą. Mes pasirinkome nesitapatinti su jais, o atvirkščiai – būti savimi ir į jų pasaulį įnešti savo požiūrį“[1], – sako viena iš teatro „No Shoes“ įkūrėjų, režisierė Ieva Jackevičiūtė.
Ko paauglius moko teatras „No Shoes“? Nebijoti būti savimi, net kai aplinka iš tavęs juokiasi ir reikalauja būti kitokiam. Kiekviename šio teatro kūrinyje jaučiasi labai savita prieiga prie auditorijos – jiems ryšys yra ne mažiau svarbus nei kūrinys. Jie pasitinka svečius, aptaria, kaip dera ir nedera elgtis per spektaklį, o po spektaklio, vos nusilenkę, iš karto mezga kontaktą su publika.
Naujausiame režisierės I. Jackevičiūtės kartu su dramaturge Kristina Marija Kulinič kurtame spektaklyje „Kastukas“ kalbama apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Dar visai neseniai „Kastuke“ vaidinantis aktorius Raimondas Klezys su paaugliais kalbėjo apie rašytoją Jurgį Kunčiną ir jo romaną „Tūla“ (spektaklis „Beveik laimingas“).
Tam tikra prasme šie spektakliai – tarsi pamokos, po kurių turbūt jau niekas nepamirš, kad „Tūloje“ visai nerašoma apie J. Kunčino žmoną, o iš „Kastuko“ jau visiems laikams bus aišku, kad, kaip po spektaklio sakė viena mergaitė, „pasirodo, M. K. Čiurlionis turėjo draugę“ (ta draugė – žmona Sofija). Kodėl vaikams svarbu į savo atmintį dėtis tokius mažus inkliuzus apie žmones, ant kurių pečių laikosi mūsų kultūros istorija? Todėl, kad ilgainiui, einant per gyvenimą, iš jų pamažu veriasi grandinės.
Per kultūros protestus galbūt viena ausimi išgirsta simfoninė poema „Jūra“, per „Kastuką“ pamatytas dailės eskizas, Druskininkuose aplankyti autentiški kūrėjo namai, Kaune esančiame Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje pamatytas paveikslas, Jono Meko filme „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ girdėtas preliudas, kažkada gal visai netyčia atsiversti „Laiškai Sofijai“ – visa tai neįkyriai, visai paprastai mumyse užaugina M. K. Čiurlionio legendą. Užaugina, nors gal nė karto į ją tikrai neįsigilinome.
Druskininkuose esančiame M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje cituojamas M. K. Čiurlionio 1908-ųjų namuose rašytas laiškas Sofijai: „Kad Tu žinotum, kaip tatai malonu taip užsispyrus, pasiutusiai, taip užmiršus viską ir be nuovokos, be atsikvėpimo tapyti. Baisiai malonu. Viskas visur eina savo keliu: saulė šviečia, rugiai žydi, žmonės šnekasi, vaikščioja, o ten sau pievos, laukai, kalneliai, visur gėlės, paukščiai, visur vasara, gražu, o aš nieko – tik tapau.“
Štai toks totalus paprastumas jaučiamas ir spektaklyje „Kastukas“: pasitelkę pastaruoju metu ypač populiarią „spektaklis spektaklyje“ formą, trys jaunuoliai (Raimondas Klezys, Kristina Marija Kulinič ir Andrius Mockus) mėgina statyti operą „Jūratė“.
Vis dėlto nieko panašaus į operą čia taip ir neišvystame – aktoriai mėgina tai sušokti, tai sukalbėti „Jūratę ir Kastytį“, bet viskas vyksta taip nedidingai, kad primena mokyklinę saviveiklą, vienam vakarui gavus aktų salę. Dažnas švelnus ir romantiškas būsimo kūrinio fragmentas nutraukiamas dar vienu „užsičiaupk“ ar „asile“, trijulė niekaip neranda bendrų taškų ir nuolat konkuruoja dėl sprendimų. Tiesa, vis keičiasi trijulės taikdarys ir idėjos siūlytojas, bet nesikeičia viena – jaunuolių noras kalbėti apie M. K. Čiurlionį, jo eskizus, jo muziką.
Būtent eskizai ir muzika tampa didžiąja žaidybiško spektaklio verte. Scenografės Indrės Pačėsaitės ir vizualizacijų menininko Arvydo Gudo darbas – M. K. Čiurlionio eskizus atgaivinti scenovaizdžio paviršiuose, horizontalėse ir vertikalėse – įveda spektaklį į kitą laiką, į šiomis dienomis labai aktualią savos teritorijos ir savo kultūrinio palikimo atmosferą.
Vaizdą, kuriame – lietuviški kraštovaizdžiai ir kaimo architektūra, pildo kompozitoriaus Mato Saladžiaus aranžuota M. K. Čiurlionio muzika. Šios aranžuotės – atskira spektaklio istorija, kaskart joms suskambus spektaklio realybėje labai išradingai, originaliai susilieja istorija ir šiandiena. Kūrėjai ne pakeitė, o pritaikė M. K. Čiurlionio kūrybos skambesį šiuolaikinio jaunuolio ausiai. Taip, kad jis išgirstų ir neatsitrauktų, kad išsaugotų aukščiausią kokybę ir pagarbą tam, kas jau sukurta.
„Kastuko“ vaizdo projekcijos ir muzikiniai intarpai tikslinei spektaklio auditorijai leidžia pajusti, kad tikrosios kultūros vertybės nesensta ir netampa gėdingos (nors šiame amžiuje dėl daug ko gėda) – tiesą sakant, jos laiko erdvę, kurioje kuriame šiandien. M. K. Čiurlionis yra svarbiausia šio spektaklio figūra, aktoriai savo neperdėta, nesureikšminta, veikiau atvirkščiai – nuolat savo pačių kvestionuojama vaidyba jam noriai užleidžia vietą.
Spektaklio pasaulis kuriamas iš užuominų: vietoj kostiumų – apykaklės, vietoj scenografijos – popierinis pilies maketas, vietoj fortepijono – lėlės dydžio pianinukas. Vietoj operos – vienas slaptas bučinys, vienas šokis su ilgomis baltomis Kastuko rankovėmis ir vienas prašymas žiūrovams – sudainuoti jūrą. Atrodo, kad kūrėjai sąmoningai formavo niekur nevedančio pasiruošimo kūriniui jausmą, taip pasakodami M. K. Čiurlionio istoriją – juk opera „Jūratė“ taip ir liko nesukurta: liko tik eskizai, laiškai, idėjos fragmentai.
Spektaklį užbaigia M. Saladžiaus aranžuota M. K. Čiurlionio daina „Beauštanti aušrelė“, tampanti spektaklio skiriamuoju ženklu. Tai ne teatrinį veiksmą papildanti muzika, o kūrinys, tarsi atskirai įžengiantis į erdvę ir dideliu svoriu užgulantis sceninį klegesį. Skambant šiai dainai, po didelio ginčo susitaikę Kastuko (M. K. Čiurlionio), Sofijos ir Eugenijaus Moravskio vaidmenis kuriantys jaunuoliai susėda ant žemės ir kartu su žiūrovais žiūri M. K. Čiurlionio ir Sofijos nuotraukas, M. K. Čiurlionio eskizus, paveikslus.
Tai – stipriausia spektaklio scena. Ji nebūtų tokia stipri, jeigu spektaklis savo nepatogaus žiūrovo nebūtų iki jos atvedęs. Joje susilieja, tarsi susitaiko dvi minėtos spektaklio realybės: žiūrovai panardinami į M. K. Čiurlionio kurtą ir gyventą pasaką, o aktoriai lieka scenoje, bet nebebando ko nors išrasti, tik atsiduoda garsovaizdžiui.
Atminty iškyla vienoje lietuvių dailininkų parodoje Antano Žmuidzinavičiaus perpasakota M. K. Čiurlionio mintis: „Išėjo du karaliai į mišką. Bet tu, broliuk, nemanyk, kad tai buvo paprasti karaliai, ir kad tai buvo prastas miškas. Tai viskas pasakiška, didinga. Miškas toks, jog ant medžių šakų telpa didžiuliai miestai su rūmais, pagodomis, bokštais. Tai vis ant šakų. Tad, pamanyk, kokios tos šakos.“
Ryškėja pagrindinė teatro „No Shoes“ mintis: galbūt mes per maži kurti kažką, ką norėjo sukurti M. K. Čiurlionis. Bet mes visiškai pakankami, kad patirtume jo kūrinių esmę, net jei esame vaikai ir net jei mums joks M. K. Čiurlionis visai neįdomus.
[1] Apie Čiurlionį reikia kalbėti ne kaip apie paminklą. Pokalbis su vaikų ir jaunimo teatro režisiere Ieva Jackevičiūte. Gustė Vyšniauskytė.
