„Mokyk mane“ nesistengia tapti naujuoju „Atžalynu“. Tačiau kalbėdamas apie mokyklą dabarties laiku jis daro tai, ko senasis repertuaro etalonas jau seniai nebegali, – iš tiesų susikalba su tais, kuriems ir yra skirtas.
Nors kalba apie išsivadavimą iš patriarchalinės priespaudos, „Onos“ priklauso švelniai solidarumo ir augimo estetikai – ne trauminiam, o koordinuotam kolektyviniam išsilaisvinimui.
Nors Artūro Areimos spektakliuose būtent aktoriui tenka pačios sunkiausios emocinės užduotys, spektaklio „Žmogus – miestas“ scenovaizdyje erdvės emociniam santykiui neatsiranda.
„Kastukas“ drąsiai bando priartinti Čiurlionį prie jaunų žiūrovų, tačiau spektaklis labiau veikia kaip teatrinis žaidimas apie kūrybą nei kaip gilesnė pažintis su dailininko ir kompozitoriaus asmenybe.
Visas spektaklis „Mokyk mane“ yra tarytum čiuopimas aplink, problemos masto kontūrų paieškos, požeminės srovės, nunešančios daug daugiau negu galima pamatyti plika akimi ar nujausti.
Pamatinėmis žmogaus-žmogiškumo temomis kalbantis choreografas ir jo kūrinys šiandien žvelgia į pasikeitusį pasaulį, kuriame, pradedu abejoti, ar dar liko vietos jauduliui dėl žmogiškumo, juolab jo likučių suvokimo tragedijai.
„Mergaitės ir berniukai“ Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje veikia pasitikint žiūrovu. Tai spektaklis, kuris nepaaiškina ir nepalengvina, bet leidžia išbūti pasakojime iki galo – net tada, kai norisi nusukti žvilgsnį.
„Kokia moters vertė be vaidmens?“ – tai vienas paskutinių soprano Ritos Petrauskaitės užduotų klausimų monooperoje „Prima Donna“. <...> Tačiau galiausiai kyla klausimas: o kas esu aš? Solistės atsakymą išgirdome.
Lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklis sąmoningai sužadina dvi emocijas – tai baimė ir diskomfortas. Abi kuriamos tikslingai, siekiant išprovokuoti emocinį publikos santykį su sceniniu veiksmu.
