„Kosminiai namai“ – nepaprastai jaukus darbas apie gana nejaukų konceptą: nuolatinį kitimą ir neapibrėžtumą. <...> Valanda praėjo tarsi budistinis seansas, kvietimas judėti kartu ir suvokti, kad saugumas ateina tik priėmus kitimą.
Spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“ aktoriams rūpi tema, kuria jie kalba: čia veikia ne tik psichologinio įsijautimo į personažą, bet ir savotiškos kolektyvinės atsakomybės bei asmeninio intereso schemos.
Pirmas įspūdis nebuvo entuziastingas ir iki šiol galvoju, kad ši „Velnio nuotaka“ man įdomesnė ne kaip meninis patyrimas, bet kaip analitinis objektas, kuriame daug sluoksnių ir kultūrinių replikų.
Ir šis susitikimas su svetimu žmogumi per poeziją, net nesuprantant žodžių reikšmės, man yra tikresnis už susitikimą su miestu, nors maršrutai yra gerai apgalvoti ir literatūros tekstai parinkti vykusiai.
Spektaklyje „Šarūnas“ aiškiai išsiskiria du uždari pasauliai: fizinis teatras ir draminis pasakojimas. <...> Batutas tampa Šarūno pasauliu – erdve, kurioje jis ir jo pasekėjos patiria išbandymus, vidinius virsmus.
Laimei, esame laisvi rinktis nuostatas ir įsitikinimus, kuriems pritariame arba ne, tačiau vesdami vaikus į teatrą turime teisę žinoti, kokias idėjas siekia perteikti spektaklio „Sakmė apie aisčius“ kūrėjai.
„Mes taip nesitarėm“ – jautrus dokumentinis kūrinys. <...> Kol, regis, tiktai klausomės dainų, vidun smelkiasi kur kas daugiau nei žinojimas. Teatras suteikia ypatingą erdvę pažinti kitą žmogų, kitą kultūrą.
„Jūra vandenynas“: jau ne pirmą kartą kyla klausimas, kodėl spektaklio tekstas iškelia tikslą ne kuo tiksliau ir aiškiau jį interpretuoti ir atskleisti, o priešingai, tampa tarnu režisieriaus pasaulėžiūrai perteikti.
Įsivaizduotoji Čiurlionio „Jūratė“: tai kūrinys, atliepiantis neišpildytą praeitį ir gana nutolęs nuo dabarties, pakibęs labai poetiškoje laiko neapibrėžtyje; svarbu pažymėti kūrinio „įvykiškumo“ dvasią, kuri net premjerų gausiais laikais nėra dažna.
