Kaip tik žiniasklaidai paviešinus apklausos duomenis, kad 4 iš 10 reprodukcinio amžiaus lietuvių šiuo metu neplanuoja turėti vaikų, Vilniaus senasis teatras parodė premjerą – režisieriaus Artūro Areimos spektaklį apie obsesyviai vaiko trokštančią moterį „Jerma“ pagal to paties pavadinimo Federico García Lorcos pjesę. Kažin ar susirūpinimas šalies demografine padėtimi buvo spektaklio variklis, tačiau tikruosius temos pasirinkimo motyvus galima tik nuspėti. Pažiūrėjus spektaklį, neapleidžia jausmas, kad režisieriaus ir spektaklyje vaidinančių moterų aktorių požiūriai į kūrinio problematiką nebūtinai sutampa.
Lorca šią pjesę parašė 1934 metais. Ji kartu su „Kruvinomis vestuvėmis“ ir „Bernardos Albos namais“ sudaro vadinamąją „kaimo tragedijų“ trilogiją. Pjesės centre – Jerma, jauna ištekėjusi moteris, kuri desperatiškai trokšta susilaukti vaiko. Pats vardas Yerma ispaniškai reiškia „bevaisė, nevaisinga“. Pjesė analizuoja moters tapatumo sampratą ir konfliktą tarp moters vidinio troškimo ir pareigos bei visuomenės spaudimo. Jerma gyvena pasaulyje, kuriame moters vertė stipriai siejama su motinyste. Jos vyras Chuanas yra praktiškas, šaltas, susirūpinęs garbe, statusu ir susitelkęs į darbą labiau nei į artumą žmonai. Tad Jerma vis labiau jaučiasi įkalinta santuokoje, nors ir trokšta patenkinti socialinius lūkesčius. Iš čia ir kyla vidinė moters kolizija: ji negali išduoti vyro, negali laisvai rinktis, bet ir negali susitaikyti su tuštumos išgyvenimu. Pjesės finalas priartina kūrinį prie antikinės tragedijos: Jerma ryžtasi nužudyti savo vyrą, nors ir suvokia, kad kartu nužudo ir paskutinę galimybę turėti vaiką.
Praėjusiame ir šiame amžiuje „Jerma“ sulaukė kelių garsių interpretacijų skirtinguose Europos teatruose. Didelį rezonansą sukėlė 2017 m. Londono Young Vic teatre pristatyta Simono Stoneʼo „Jermos“ versija. Joje veiksmas buvo perkeltas į šių dienų Londoną, o Jermoje, suvaidintoje Billie Piper, publika atpažino šiuolaikinę moterį, kurią griauna visuomenės spaudimas atitikti stiprios moters idealą: siekti karjeros, palaikyti sėkmingus santykius ir auginti vaikus.
Lietuvoje ši pjesė buvo pastatyta 1992 m. Kaune ir Panevėžyje: Gyčio Padegimo pastatyme Jermą vaidino Daiva Stubraitė, o Lino Marijaus Zaikausko – Ligita Kondrotaitė. Naujausioje Vilniaus senojo teatro versijoje Jermą įkūnija išoriškai santūri, tačiau didžiulės vidinės jėgos turinti Eglė Špokaitė. Ši medžiaga – visų pirma yra dovana aktorei. Tačiau atrodo, kad ne moters vidaus pasaulis pirmiausia rūpėjęs režisieriui Areimai. Jam buvo svarbiausia sukurti erdvę požiūrių konfrontacijai, išprovokuoti diskusiją.
Areima adaptavo pjesę, sutelkdamas dėmesį į Jermos santykius su vyru, buvusiu partneriu, mama, seserimi ir drauge. Jis apgyvendino Jermą šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau spektaklio erdvės nepripildė šiuolaikybės atributais: mažosios salės scena beveik tuščia, joje tik krėslas ir keletas objektų, o vietoje kulisų plevėsuoja lengvos baltos užuolaidos. Spektaklio koloritas, įskaitant smėlio spalvos kilimą ir panašių tonų aktorių kostiumus (jų dailininkė Valdemara Jasulaitytė), yra šviesus ir švelnus; Juliaus Kuršio šviesos minkštos ir jaukios, o scenos erdvę pripildo atmosferinis kompozitorės Monikos Poderytės garso takelis. Visa tai efektingai kontrastuoja su juoduma, slypinčia spektaklio personažių širdyse. Visos keturios „Jermos“ moterys reprezentuoja skirtingą moteriškumo idėją ir skirtingą santykį su motinyste. Kadangi tai – svarbiausia jų užduotis, psichologiniams niuansams daug erdvės nepalikta.
Į griežčiausią teatrinę formą įvilktas Liudos Gnatenko vaidmuo. Jos Elena – vamp stiliaus moteris – elegantiška, manieringa ir šalta kaip ledas. Savo iki kraštutinumo užaštrintą poziciją ji išsako atsainiai ir abejingai. Ji atvirai teigia niekada nenorėjusi vaikų, o jų atsiradimas sugriovęs jai gyvenimą: atėmęs iš jos vyrą, gyvenimo džiaugsmą ir save pačią. Apie motinystės patirtį ji kalba formaliai ir deklaratyviai (dėl to kartais salėje net pasigirsta žiūrovų juokas), tačiau jos žodžiuose – pasišlykštėjimas. Galima nujausti, kad būtent dėl motinos nemeilės abi jos suaugusios dukros kenčia. Viena jaučiasi iškankinta motinystės ir vyro neištikimybės, kita – desperatiško geismo tapti motina. Eglės Grigaliūnaitės Marija – suvargusi bevalė auka, kažkodėl niekaip nepastovinti ant kuklių aukštakulnių batelių.
Paties režisieriaus adaptuotame Lorcos tekste kelis kartus nuskamba frazė, kad Jerma – stipri moteris. Ir jos darbas – rašyti straipsnius apie tokias kaip ji pati. Tačiau kartu su eižėjančiu gyvenimu griūva ir jos karjera – skaitytojų vis mažėja. Areima pašiepia iš patriarchališkumo išsivadavusią visuomenę, iškreiptai suprantančią moters stiprybę. Režisierius rodo Jermą iš tiesų pasimetusią savo troškimuose, kuriuos ji iškelia aukščiau visų ir visko. Ji žemina nuolat komandiruotėse išnykstantį ir intymaus ryšio atsisakantį savo vyrą (Arturas Svorobovičius), manipuliuoja buvusiu mylimuoju (matytoje premjeroje jį vaidino Viačeslavas Lukjanovas, programėlėje taip pat minimas Aleksandras Kanajevas). Kaip ir Elenos atveju, sutirštinimas kartais sukelia komiškumo efektą, nors abu vyrai turi savo tiesą ir savo poziciją, kuri yra pateikiama svarstyti publikai. Abu yra linkę pamokyti Jermą, nes tariasi geriau ją suprantantys už ją pačią (nors pagal režisūrinę interpretaciją tikėtina, kad taip ir yra). Vyras Robertas, išvargintas žmonos priekaištų ir sekso reikalavimų, vis užsimena apie jos ligą ir būtinybę vartoti vaistus. Tuo metu buvęs mylimasis Viktoras jautresnis Jermos skausmui. Jis, anksčiau atstumtas Jermos, jai vienašališkai priėmus sprendimą dėl jųdviejų kūdikio, dabar nesutinka tapti jos gelbėtoju.
Eglės Špokaitės Jerma aklai tapatina kūnišką geismą su pilnatve ir prasme. Jos noras turėti vaiką parodomas kaip manija ar apsėdimas. Ji tikisi, kad iš jos kūno atsiradusi gyvybė užpildys joje plytinčią tuštumą ir suteiks jai niekada nepatirto artumo. Šis troškimas ją galų gale ir sunaikina. Sužinojusi, kad palaidą gyvenimą gyvenanti jos bičiulė Desmina (Juliana Volodko) ima lauktis kūdikio, Jerma, pamiršusi bet kokią savigarbą, desperatiškai bando išplėšti iš jos kamuoliuką – naujos gyvybės užuomazgą. Ar Desmina, niekada nepažinusi meilės, gebės mylėti savo vaiką? Spektaklyje jos transformacija radikali: iš pradžių plaukusi pasroviui ir nekvaršinusi sau galvos dėl moralės, pastojusi ji kone atsimaino į šventąją. O Jermą ši žinia visiškai sužlugdo. Visų atstumta, nusiplėšusi marškinius ir besiraičiodama ant grindų, ji skausmingai rauda savo negimusios atžalos.
Šiandien pasaulyje feministės kūrėjos drąsiai ir atvirai pačiomis įvairiausiomis formomis kalba apie buvimo moterimi ir motinystės patirtį. Į šį diskursą Areimos spektaklis įsiterpia teze, kad nelaimingų ir negebančių mylėti žmonių visuomenė gali gimdyti tik nelaimingus vaikus, o motinystė – ir išsipildžiusi, ir ne – moterį sužlugdo. Vis dėlto moters reprezentacija spektaklyje, nepaisant puikiai vaidinančių aktorių, gana paviršutiniška. Sakyčiau, kad tai – režisieriaus vyro fantazija, galbūt ieškant atsakymų į sau svarbius klausimus.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
