Nors ir sunku (o ar iš viso įmanoma?) autentiškai perteikti kito žmogaus unikalią patirtį, „Spektro. Nematomų istorijų“ komandai šią užduotį atlikti pavyksta tikrai kokybiškai.

Gaila, kad Petsono charakterio ir spektaklio veiksmo subtilybes labiau perduoda skaitytų istorijų impulsai nei pats spektaklis – plastiškas, muzikalus, kartais „koketiškas“, bet gana monotoniškas ir ištęstas.

Įdomu, kad būtent klaidos šįkart atliko svarbią funkciją – gal net reikšmingesnę nei iš anksto suplanuoti atodūsiai ar tirpstančios baleto pozos, greičiausiai nurodančios kūno maištą prieš sistemą.

Lietuvos ir Prancūzijos kūrėjų spektaklyje „Aš visada šalia“ rodoma kita – ne reklaminė – motinystės „medalio“ pusė, tačiau taip tik pereinama nuo vieno kraštutinumo prie kito.

Spektaklyje vieno teatro ir vieno pastato egzistencija susipina į valstybės istoriją, į pasakojimą apie epochą, iš kurios išlipome, o jos liekanų dar pilna ir atrodo, kad niekada neištrūksi, nors šviesa rodo kelią.

Meilės istorijos „padauginimas“ nevirsta „Romeo ir Džuljetos“ tęsiniu, veikiau reveransu meilei iš pirmo žvilgsnio, kaip amžiaus ar patirties nevaržomai būsenai, galinčiai užklupti bet kuriame gyvenimo etape.

Išsivadavusi iš literatūrinio, sykiu fašistinio, narvo, Milena, miške ar jūros bangų supamame kelte pagaliau priklausei ne Franzui, ne mums, o sau.

Vietoj pikto kunigaikščio istorijos čia atsiveria vidinės sumaišties, kartų įtampos ir lūkesčių spaudimo paveikslas – nuolatinė būsena tarp troškimo judėti ir negalėjimo žengti pirmyn.