Miniatiūrų spektaklis „Transportas: prisisekite saugos diržus!“: lėlių, objektų teatras tuo ir įstabus, kad net pačios keisčiausios veiksmo vietos, laiko ir žmonių transformacijos gali įvykti akimirksniu „čia ir dabar“.

„Toli toli“ – tai ne tik pasivaikščiojimas, bandant sugauti teatro esatį: tai pasivaikščiojimas po praeitį. <...> Klaidžioti po Senąjį teatrą įdomu, nes tai, ko gero, vienintelis Lietuvoje toks „laukinis“ teatras.

„Su kuo atėjot – baime ar viltimi?“, paklausė. Geras klausimas – su kuo? Su kokia emocija stovime prie pasaulio kūrimo sūkurio ir iš chaoso bandome sukurti prasmę?

Nors ir sunku (o ar iš viso įmanoma?) autentiškai perteikti kito žmogaus unikalią patirtį, „Spektro. Nematomų istorijų“ komandai šią užduotį atlikti pavyksta tikrai kokybiškai.

Gaila, kad Petsono charakterio ir spektaklio veiksmo subtilybes labiau perduoda skaitytų istorijų impulsai nei pats spektaklis – plastiškas, muzikalus, kartais „koketiškas“, bet gana monotoniškas ir ištęstas.

Įdomu, kad būtent klaidos šįkart atliko svarbią funkciją – gal net reikšmingesnę nei iš anksto suplanuoti atodūsiai ar tirpstančios baleto pozos, greičiausiai nurodančios kūno maištą prieš sistemą.

Lietuvos ir Prancūzijos kūrėjų spektaklyje „Aš visada šalia“ rodoma kita – ne reklaminė – motinystės „medalio“ pusė, tačiau taip tik pereinama nuo vieno kraštutinumo prie kito.

Spektaklyje vieno teatro ir vieno pastato egzistencija susipina į valstybės istoriją, į pasakojimą apie epochą, iš kurios išlipome, o jos liekanų dar pilna ir atrodo, kad niekada neištrūksi, nors šviesa rodo kelią.