Roberto Wilsono pastatymo „Septynios vienatvės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre recenzija, rubrika „Theatricum Balticum“.
Roberto Wilsono (1941–2025) pastatymas „Septynios vienatvės[1]“ (Seven Solitudes) nuskambėjo tarsi atsisveikinimo žinutė, talpinanti visą žymiojo teatro reformatoriaus pasaulio ir meno suvokimą.
Spektaklio „Septynios vienatvės“ kūrimo metu Wilsonas jau žinojo savo lemtingąją diagnozę, o kūrybinė komanda suprato, kad kiekvienas menininko nurodymas gali būti paskutinis. Wilsonas kūrė režisūrinius, erdvės ir šviesų konceptus, braižė eskizus, plėtojo savo viziją. Pernai, liepos 31 dieną, Robertas Wilsonas iškeliavo Amžinybėn, spektaklį baigė kurti jo bendraautoriai, kruopščiai dokumentavę Wilsono išsakytas idėjas, scenografijos eskizus ir pastabas. Veikiausiai todėl spektaklis savo forma primena menininko atminimui skirtą ritualų parodą, kurioje lankytojas nuo vieno vizualinio kūrinio keliauja prie kito lydimas išraiškingos, žanriškai ir ritmiškai priderintos muzikos bei poetinių, garsinių epigrafų. Kiekvienas šio įvykio elementas apgalvotas, kad kartu su kitais susilietų į tobulybę ir leistų publikai patirti nenutrūkstamą melodiją – taip kaip savo laiku ją suformavo Richardas Wagneris, ir totalinį teatrą, į Wilsono braižą sujungdamas Wagnerio Gesamtkunstwerk, Walterio Gropiuso menų sintezę teatre ir Steveno Berkoffo[2] fizinę ekspresiją. Savo turiniu šis spektaklis taip pat yra ekskursas į prisiminimus – nors pagrindas yra anksčiau nematyta dramaturgija, spektaklyje įpinama ir vizualinių citatų iš ankstesnių režisieriaus pastatymų. Belieka apgailestauti, kad teko matyti vos porą iš jų, todėl intertekstualumo mįslė taip ir lieka iki galo neįminta.
Genetinis susitikimas
Kažin ar atsitiktinumu galima vadinti tai, kad Wilsonas savo kūrybos (šis iš akademinės leksikos išstumtas žodis kalbant apie Wilsoną tinka idealiai) gulbės giesmei pasirinko lietuvių ir žydų kilmės prancūziškai rašiusio Oskaro Milašiaus (1877–1939) poeziją – eilėraščių, prozos ir pasakų fragmentus, kuriuos spektakliui parengė prancūzų kilmės dramaturgas, režisierius, aktorius ir ilgametis Wilsono kūrybinės komandos narys Charlesʼis Cheminas. Būtina pažymėti, kad Charlesʼiui priklauso ir dalis režisūrinės autorystės, vienareikšmiškai pridėjusios unikalių bruožų sceninei visumai. Nors kiekvienas yra savo epochos atstovas, Milašiaus poezija ir Wilsono sceninė interpretacija turi bendrą genetinį kodą, nes abu tam tikru aspektu yra individualūs menininkai – tiek dėl kūrybinio unikalumo ir polifonijos, laiką ir erdvę „sulankstančios“ į metafizinę poeziją, tiek dėl sąmoningos tremties. Spektaklyje naudoti tekstai iš Milašiaus poezijos rinkinio „Les Sept solitudes“(„Septynios vienatvės“, 1906), jo poemų (1895–1927), poezijos rinkinio „Les Éléments“(„Pradmenys“, 1911), pjesių „Miguel Mañara“ („Migelis Manjara“, 1913) ir „La Confession de Lemuel“ („Lemiuelio išpažintis“, 1922), filosofinės poezijos „Ars Magna“ (1924), taip pat iš lietuvių pasakų ir sakmių, kurias surinko Milašius (1930–1933). Tekstas apima visą Milašiaus kūrybinę biografiją, kuri susilieja su Wilsono scenos magija.
Protagonistas, kurio savęs paieškas publika stebi siurrealiame pasaulyje, yra Poetas. Šį vaidmenį, kuris labai aiškiai kalba Milašiaus balsu ir Wilsono vardu, kuria lietuvių aktorius Dainius Svobonas, kurio sceniniai herojai dar iki susitikimo su Wilsonu spektaklyje „Dorianas“ (2023, Nacionalinis Kauno dramos teatras / NKDT) buvo priartėję prie tokios teatrinės egzistencijos, kur lygiai svarbi yra išvaizda, gestai, mimika, vidinis temporitmas ir balso moduliacija. Prisiminkime Svobono sukurtą Klaudijų / Gertrūdą Vido Bareikio režisuotame Shakespeareʼo „Hamlete“ (2015, NKDT) arba Prosperą Peeterio Jalako „Audroje“ (2023, NKDT). Šįsyk Svobono veikėjas taip pat užburia, tarsi nupieštas arba, greičiau, animuotas Roberto Wilsono ir Stephanie Engeln sukurtoje scenografijoje, Roberto Wilsono ir Marcello Lumacos šviesų dizaine, iki menkiausio gesto ir veido judesio susiliedamas su Hanso Jörno Brandenburgo originalia muzika ir kitais garsovaizdžio ritmais, kurių amplitudė yra tokia pat neįtikėtina kaip ir bet kas kita Wilsono kūryboje. Be originalios muzikos spektaklyje skamba ir sirų klarnetininko Kinano Azmeho lyrinės melodijos, kuriose rytietiškos intonacijos susilieja su Vakarų klasikine muzika ir džiazo frazuotėmis. Aštrūs, energingi smuikininkės Jennifer Koh kuriami garsai. Sakralinė Johanno Sebastiano Bacho muzika. Bliuzinis Dickieʼio Landryʼio saksofonas ir šiurkštūs Lou Reedo ritmai. Pasaulio literatūroje ikoniškas veikėjas yra ir Don Žuanas, kurį spektaklyje vaidina Gytis Laskovas. Šis literatūros herojus spektaklio kūrėjų yra apibrėžiamas kaip Poeto pakeleivis, įkūnijantis neaprėpiamą gyvenimo troškimą. Tačiau greičiau jį reikėtų laikyti Poeto alter ego, jo vidinių kovų ribinėje erdvėje tarp pasaulietinio gyvenimo aistrų ir metafizinės visatos arba amžinybės, jei spektaklį laikome Wilsono saviraiška ir testamentu.
Būti nuostabiame absurde
Publikai užimant vietas salėje, ant baltos scenos sėdi baltai nugrimuotas seneliukas, apsirengęs baltu sakraliniu drabužiu, raudonomis (popiežiaus?) šlepetėmis ir vaikiškai pravėręs burną skaito mažą juodą knygutę. Fone skamba linksma muzika, senelis ritmingai judina kojas ir linguoja galvą tarsi mechaninė lėlė arba nuo realybės atitrūkęs senjoras. Galima tik nujausti, kad Vladimiro Šerstabojevo visai be teksto įkūnytas veikėjas yra visiškai paskendęs savo pasaulyje. Labai aštriai kontrastuoja pirmoji scena po prologo. Iš visiškos tamsos skirtingose scenos vietose tarsi Češyro katinas Stebuklų šalyje išnyra Dainiaus Svobono Poeto baltai nugrimuotas veidas, skanduodamas žodžius, išreiškiančius rudens vėjo, krintančių lapų, žmogaus susvetimėjimo, egzistencinės mistikos ir nepaliaujamo laiko bėgimo veržlius atgarsius.
Toliau scenos keičiasi tarsi kaleidoskopo stiklelių iliuzijos – geometriniu tikslumu ir grynomis spalvų kombinacijomis. Su kostiumuose, grime, gestuose ir mizanscenose tarsi jau matytais veikėjais, kuriančiais savą, dar negirdėtą pasakojimą. Jis apie tai, kaip Poetas tyrinėja pasaulį, ieškodamas jame savo vietos. Susitinka ir diskutuoja su Don Žuanu, akimirkai sustabdžius laiką su kitais veikėjais kuria vaizdingas mizanscenas, įsitraukia į dialogus su Martynos Gedvilaitės ir Agnieszkos Ravdo herojėmis barokiniais kostiumais su krinolinais – mėlynu ir raudonu. Trumpos intermedijos ir fragmentiškas įsitraukimas į dialogus skirtas Kęstučio Jakšto herojams – Vienuolei ir Sganareliui, komiškam Molièreʼo herojui, kuris kalba tekstus iš Milašiaus pjesės „Migelis Manjara“. Visame spektaklyje nepranyksta binariškumo pojūtis – poetiški žodžiai, išrėkti šiurkščiai ir garsiai, grynos, ryškios spalvos prieš juodą tamsą, asimetriškai apibrėžta erdvė, sustingę herojai vaizdo menininko Tomaszo Jeziorskio sukurto šėlstančio vandenyno fone. Iškilminga Bacho muzika ir pasaulietiški ritmai. Į Milašiaus lyrinę poeziją įterpti epizodai, įrašyti buitiniu balsu. Kol galiausiai žiūrovui atveriamas visiškai baltas, tyloje sustingęs, absurdiškas pasaulis su lietuvių pasakų herojais – po palmėmis sėdi lokys, paukštis ant postamento; užlipa dvi baltos beždžionės, tada atgyja paukštis ir lokys. Atrodo, kad Poetas ir Don Žuanas savo kelionėje jau kirto ribą tarp gyvenimo ir amžinybės. Tačiau tai dar ne finalas, dar vyksta keletas scenų, tarsi spektaklio kūrėjai vilkintų jo pabaigą, kol galiausiai paaiškėja, kad Poetas ir Don Žuanas dvasiškai atsivertė, kad atsikratė individualių žmogiškųjų silpnybių ir tapo universaliais meno simboliais. Finalinį tekstą pradeda fragmentas iš Milašiaus apybraižos „Ars Magna“, kur nuskamba frazės, apibūdinančios ir Wilsono pažiūras – spėliodamas sąvokas laikas, erdvė ir materija, poetas užduoda retorinį klausimą – kur juos rasti? Ir pats atsako – judesyje. „Judėjimas egzistuoja anksčiau už daiktą. Tik dėl judėjimo daiktas egzistuoja“. Finale Poetas kalbasi su Miglės Navasaitytės įkūnijamu Paukščiu, kuris tiesiogiai ir netiesiogiai nurodo, kad buvo kirsta gyvenimo ir mirties riba. Beje, Milašius mirė savo Paryžiaus namuose, stengdamasis pagauti mylimą kanarėlę, ištrūkusią iš narvelio. Paskutinis dialogas paimtas iš Milašiaus „Lemiuelio išpažinties“ ir baigiasi žodžiais „viską čia buvo persmelkusi kita amžinybė“. Amžinybė, kuri pasiekiama tik iškiliems talentams.
Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė
Redakcija dėkoja svetainei Kroders.lv už leidimą išversti ir publikuoti recenziją
[1] Spektaklio pavadinimo kontekste aktuali ir sąvoka „vienuma“, kurią naudojo Igoris Šuvajevas, versdamas Friedricho Nietzscheʼės „Taip kalbėjo Zaratustra“ randamą „Einsamkeit“, kuris į anglų kalbą išverstas kaip „solitude“ ir kaip sąvoka artimas Wilsono pastatymo konceptui.
[2] Stevenas Berkoffas (g.1937) – anglų aktorius, dramaturgas ir režisierius, iškeliantis aktoriaus kūną kaip pagrindinį pranešėją, galintį pakeisti sudėtingas dekoracijas ar kostiumus ir skatinantį žiūrovus mąstyti simboliais ir alegorijomis.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
