Tikrai ne kartą gedėjome, kad savaitgalis toks trumpas. Štai po ilgos darbo savaitės džiaugiamės pasitikę subtiliai būsimu poilsiu kvepiantį penktadienį, pradedame atsipalaiduoti šeštadienį, beveik palaimingai pamirštame rūpesčius sekmadienį, ir jau, žiūrėk, išgirstame pirmadieninį žadintuvą, skubinantį atgal prie darbų. Estijos „Von Krahl“ teatro aktoriai ir spektaklio „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ autoriai (Kristina Preimann, Kristel Zimmer, Edgar Vunš, Markus Auling, Herman Pihlak, Karl Birnbaum) kviečia į pasaulį, kuriame, kaip ir nurodo pavadinimas, sekmadienis yra amžinas. Gyventi nesibaigiant sekmadieniui – skamba kaip maloni utopija, bet ar tikrai?
Scena žiūrovą pasitinka idilišku SPA vaizdeliu: mažomis plytelėmis išklijuotos sienos, viduryje patalpos burbuliuojanti sūkurinė vonia, balti plastikiniai gultai, baras su vandeniu ir mandagiu patarnautoju. Besirenkantys klientai palaimingai dūsauja, apsikeičia mandagybėmis, sunkiai bepalygindami praėjusios dienos grožį su šios. Galiausiai susirinkę žmonės ima pastebėti vienos iš klienčių kramtomą gumą ir noriai ima ja dalintis – tuo pačiu švelniai sukramtytu gabalėliu iš burnos į burną, kol galiausiai pasiekia hedonistiško malonumo viršūnę. Šviesos užgęsta... ir visiškai identiška scena prasideda iš naujo.
Kelis kartus pasikartojus tokiai pat klientų susirinkimo scenai, situacija „Sundayland“ (sekmadienio žemės) SPA ima atrodyti ne tik distopiška (šiurpina amžina palaima, nejauku darosi nuo tuščių mandagybių – viskas dirbtina, kaip ir aktorių dėvimi perukai), bet ilgainiui kažkas šioje pasikartojančioje scenoje ima trūkinėti: iš kažkur pasigirsta klyksmas, veikėja neįsitaiso ant gulto, taip kompromituodama būsimą mizansceną, aktoriai sutrinka, kai niekas neatsako į jų replikas, tarsi nežinotų kitų žodžių, tik tuos, kuriuos padiktuoja scenarijus, projekcijoje ant sienos pasirodo vis ryškesnis berniuko siluetas...
Smagu stebėti, kaip palengva ỹra šis tobulai sustyguotos scenos mechanizmas, o kartu sklaidosi ir utopiškos SPA idilės vaizdinys. Vis dėlto sėdint salėje eilinį ketvirtadienį, ir dar ne visai užmiršus ateinančios dienos rūpesčius, žiūrėti į šias malonumuose paskendusias žmogystas yra lengvai pavydu ir gal net trupučiuką pikta. Vis smagiau stebėti, kaip pirminės scenos šablonas eina velniop ir kaip veikėjai kraustosi iš proto: oru skraido paplūdimio šliurės, kažkuris į sceną kvatodamas atsitempia vandens aparatą, net pati titrų autorė nebežino, kaip išversti tai, kas vyksta scenoje.
Galiausiai, kaip reikiant pakankinęs SPA gyventojus nelaimės nuojautomis, pasirodo idilės disbalanso kaltininkas – su sienos virsmu į sceną įžengiantis Jusikė. Paaiškėja, kad ne visi gyvena sekmadienio žemėje, yra ir tokių kaip Jusikė, kurių kalendorius turi septynias darbo dienas ir dauguma jų pripildytos įvairiausių darbų bei rūpesčių: sukasti lysves, skalbti skalbinius, meistrauti ar užsiimti įvairiausia namų ruoša. Prasideda šių dviejų pasaulių pažintis, ir abiejų pusių atstovai vieni kitiems atrodo lyg ateiviai – Jusikė su sutrikusiais SPA gyventojais dalinasi žiniomis, kaip reikia dirbti, o šie aiškina, kaip galima ilsėtis.
Pasirodo, kad šie pasauliai nėra tik juodi ir balti, kaip galėtum pamanyti: suprantama, jog sunkiai dirbantis Jusikė svajoja apie poilsio šalį, bet štai viena sekmadienio šalies gyventojų prisipažįsta, kad iš gyvenimo trokšta daugiau, nori būti naudinga, kažką pasiekti, tad neišvengiamai – dirbti. Amžino sekmadienio utopija subliūkšta, kaip ir daugybė kitų idealaus gyvenimo idėjų, kurias laikome savo galvoje, – ar tikrai taip tobula būti milijardieriumi, pasauline įžymybe ar kad ir ant šakos kabančiu tinginiu? Interneto platybėse pamatę straipsnius apie savanorių šaukimą ilgiems miego tyrimams ar čempionatus, kviečiančius kuo ilgiau nieko neveikti, neretas pajuokaujame, kad išskirtinai pasižymėtume, bet ar tikrai? Ar visi šie iš pirmo žvilgsnio utopiniai gyvenimo scenarijai išties tokie yra?
„Kiekviena diena kaip sekmadienis“ – retai scenoje matomas dramaturginio švarumo, aktorinės precizikos ir kvailos, tačiau puikiai veikiančios fizinės komedijos pavyzdys. Šiame spektaklyje aktorius sugeba paslysti ir į orą išsviesti šliurę tiek skirtingų ir vis intensyvėjančių būdų, kad net imi stebėtis, kad juokiesi ne antrą ir ne trečią kartą. Galiausiai, nors ir dvelkianti „senu geru“ moralu, gana aiškiai nuskamba šio spektaklio skleidžiama žinutė – kritiškiau žvelgti į radikalius svajonių scenarijus ir šviežiu žvilgsniu (į)vertinti savo kasdienę realybę.
