Dažnas vilnietis gyvena patogiame pertekliuje. Kas keletą žingsnių galima rasti vieną už kitą madingesnę matchos kavinę ar pilateso studiją. Kavinės į meniu įtraukia funkcinius gėrimus – nes paprasta kava jau nebe tai, čia juk paprastų mirtingųjų reikalas. Reikia kolageno ar funkcinių grybų, tik šitaip pavyks pailginti gyvenimo trukmę, ištempti jaunystę ir nesusidurti su realybe, kai kūnas raukšlėjasi ar rodo kitus amžėjimo signalus. Apmąstymai apie būtį kapitalistinėmis lenktynėmis tapusiame jaunystės vaikymesi iš „kaip būti, kad ta būtis teiktų pilnatvę“ persiverčia į „ką nusipirkti, kad ta būtis tęstusi“. O gal viso labo užtektų atsigręžti į seną gerą nenukomercintą ir nesterilizuotą hedonizmą bei atsiduoti žmogiškiesiems troškimams.
Gegužės pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodęs režisieriaus iš Čilės Marco Layeros režisuotas spektaklis „Geismas“ ir bando vis laipiodamas ant itin plonų ribų kalbėti apie išnyrančius geismus bei kitus žmogiškumo matmenis, prasiveržiančius taisyklėmis apraizgytose ir iš pažiūros nugesintose erdvėse. Pagal čiliečio Juano Pablo Troncoso pjesę, atsispiriančią nuo Tennessee Williamso „Geismų tramvajaus“, pastatytas spektaklis nukelia į Lietuvoje esančius slaugos namus, kuriuose it laikrodis sustyguotame gyvenime kažkokios gyvasties ir pramogų bando ieškoti čia palikti senukai. O kuo labiau draudžiama, tuo labiau norisi ir tuo radikaliau viskas išeina.
Spektaklio medžiagą režisierius dėlioja iš gražiai vienas su kitu susisiejančių fragmentų – pasakojimo linija „Geisme“ yra vientisa, laikas čia tiesiog teka savo linkme ir nėra sulaužytas. Scenografija (autorė Barbora Šulniūtė) pasitarnauja kaip skirtis tarp epizodų: stumdomosiomis sienomis atskirtos erdvės galiausiai primena kino paviljoną, kuris gali tapti, kuo tik reikia, – svarbu tinkamai sustumti tuo metu reikalingas sienas. Taip pat scenografijoje daug nudėvėtumo ir pigumo, pavyzdžiui, baltų plastikinių kėdžių, kokių rastume daugelio sode, ar niūrumą skleidžiančių sienų, primenančių gyvenimo mačiusią polikliniką arba kultūros centrą, – lyg aplinka būtų atspindys to, kaip viskas, įskaitant kūnus, laikui bėgant nusidėvi. Ir to, kokios dažniausiai skurdžios sąlygos būna senelių namuose. Atrodo, čia net suspindi ir emocinis aspektas tokio trūkinėjančio šeimos ryšio, kai tave pats tavo vaikas tiesiog ima ir uždaro.
„Geismas“ prasideda nuo jaunos stand up komike norinčios tapti merginos (Augustė Ona Šimulynaitė) pasirodymo, kuriuo ji iš esmės užduoda teminį kūrinio foną – suskamba it iš interneto folkloro ištraukti juokeliai apie tai, kaip mama Blanša (Vitalija Mockevičiūtė) jai sugriovė gyvenimą, paliečiamos ir aktualijos (pvz., tuo metu vykęs Šaltibarščių festivalis), ir politiniai momentai, kuriuose justi kritika Vakarų pasaulyje išpažįstamam hipokritiškumui. Atrodo, režisierius šitą dalį dėlioja taip, kad abejingų neliktų: neišjungtos šviesos žiūrovų salėje kuria neprasidėjusio spektaklio įspūdį, kuris gali suveikti kaip tyčinis suerzinimas, o aktorės kartais užduodami klausimai gali suskambėti kaip provokacija. Ar bent kvietimas pagalvoti. O pagalvoti yra apie ką.
Vis dėlto pagrindine „Geismo“ veikėja tampa Mockevičiūtės Blanša, kurioje, atrodo, telpa visa pasaulio tuštybė, susipynusi su nepakeliamu skausmu egzistuoti. Prašmatniai atrodanti, visada pasitempusi ir pasipuošusi, iš Berlyno atvykusi menininkė – tik viena iš jos kaukių, kurią užsidėjusi ji eina per pasaulį ir visus įtikina šio veido tikrumu. Mockevičiūtė Blanšą dėlioja pasitelkdama pabrėžtinį manieringumą, pasitikėjimo savimi pozą, kuri tam tikrose situacijose atrodo itin komiškai, bet kartu išlaikydama ir gaivališką žmogiškumą. Vidinį tragizmą dėl neišsipildžiusios svajonės (ir negebėjimo pasauliui parodyti, kad ta svajonė nėra išsipildžiusi) ji neša iki pat finalo, kuriame, atrodo, viskas išsprogsta ir žiūrovui pagaliau pavyksta bent trumpam užmegzti intymų ryšį su Blanša ir susipažinti su ja iš tiesų. Iš pirmo žvilgsnio patogaus gyvenimo ir lengviausio kelio ieškanti moteris atrodo kaip tikrų tikriausia hedonizmo personifikacija: gyvenimas jai – malonumas, kuriame ji ras būdų, kaip išgerti uždrausto alkoholio, kaip gauti pinigų, narkotikų, apeiti taisykles, apeiti senėjimą, apsukti galvas tiems, kurie jai naudingi, gauti gražių drabužių bei kitokiomis priemonėmis save padailinti.
Blanša ne tik pati skleidžiasi per santykį su kitais, bet tarytum kartu praskleidžia ir bendras problemas, iškylančias tokioje izoliuotoje erdvėje kaip senelių namai. Čia sutinkame slaugytoją (Laurynas Jurgelis), iš kurio perspektyvos žvelgiant senukai atrodo viso labo kaip objektai – uždaryti į taisyklių ratą, neteikiantį erdvės jokioms išlygoms. Visi atrodo lyg neturintys savasties, vienodi.
Taip pat čia užsidariusi ir Blanšos sesuo (Dalia Michelevičiūtė) bei jos naujasis vyras (Algirdas Gradauskas), su kuriais mezgasi ir esminiai konfliktai, kupini nesusikalbėjimo, pavydo, geismo. Jie tik įrodo, kad žmogiškumo sterilizuoti neįmanoma, – apribotose ir taisyklėmis apraizgytose erdvėse jis ima veržtis impulsyvių vilionių, manipuliacijos, aistrų kurstymo, noro laužyti taisykles formomis. Būtent šitie prasiveržimai geriausiai pasimato antroje spektaklio dalyje, per kaukių šventę, kuri savo estetika (kamera čia nudirba nemenką darbą, kurdama atmosferą ir tarytum braižydama visą veiksmo choreografiją bei dramaturgiją, gebančias išskleisti emocijų paletę nuo juoko iki fizinio pasišlykštėjimo) net ima panašėti į almodovarišką telenovelinį absurdą, – lyg atspindys to, iki kokių ekstremalumų priveda sterilizuota aplinka.
LNDT pristatytas Marco Layeros „Geismas“ yra dramaturgiškai nuosekli vadinamųjų pirmo pasaulio problemų kritika, kviečianti pažvelgti, kokius būties ir žmogiškumo klausimus slepia paviršius. Ir jokios priemonės pabėgti nuo savęs ir savo prigimties nepadės – malšinant prigimtį užgimsta kančia, kuri tik dar labiau skandina. Tai spektaklis išartikuliuoja gana aiškiai, nepamesdamas tempo ir neapkraudamas žiūrovo efektų pertekliumi.
