Vilniaus senajame teatre pristatytas šio teatro ir kompanijos „Operomanija“ koprodukcinis operos spektaklis „Acis ir Galatėja“ – tai nemažai scenos menuose patirties turinčio, bet žvelgiant į Lietuvos operos / muzikinių teatrų kontekstus – jauno režisieriaus Pauliaus Markevičiaus pirmas žingsnis į jam naują žanrą. Kita vertus, turint omenyje prodiuserės Anos Ablamonovos iki šiol inicijuotus projektus, kvietimas pirmąkart išbandyti operos režisūrą statant Georgo Friedricho Händelio barokinį veikalą – nė kiek nestebina, nors iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodo šiek tiek rizikingas. O gal toji rizika tik įsivaizduotina, ateinanti iš mūsų didžiausios operos scenos tradicijų, kurioje jaunesnės kartos lietuvių (kitaip nei užsienio!) kūrėjai iki šiol tarsi nepatikliai buvo kviečiami režisuoti nebent vaikiško repertuaro spektaklius, nes... dar ne maestro?
Baroko operai, o juolab tokiai kompaktiškai kaip „Acis ir Galatėja“, Vilniaus senasis teatras atrodo neabejotinai tinkamiausias. Įdomu ir tai, kad sostinės teatras, pagaliau pristatydamas iki šiol Lietuvoje absoliučiai ignoruotą Händelio operinį palikimą, šiek tiek aplenkė Klaipėdą, kurios muzikinis teatras jau kitą sezoną pradės vienos žymiausių šio kompozitoriaus operų – „Julijaus Cezario“ – premjera. Vis dėlto tokį Händelio operų atsiradimo laiką vertinu ne kaip lenktynes, o kaip šalies teatrų bei individualių iniciatyvų panoramos visumą, kurios repertuarų dėlionėse ilgus metus žiojėjusios skylės pagaliau pildomos trūkstamomis dalimis.
„Acis ir Galatėja“ – pastoralinė opera, pasakojanti nimfos Galatėjos ir piemens Acio meilės istoriją. Tarp jų stoja blogio jėga – kiklopas Polifemas, trokštantis Galatėjos meilės atsako ir dėl to pražudantis Acį. Tačiau Galatėja lieka ištikima Aciui – pasinaudodama savo dieviškosiomis galiomis paverčia jį amžinai gyvu fontanu.
Presto, allegro, vivace! – mus pasitinka charakteringa Händelio pastoralė ir senosios muzikos guru – dirigentas ir klavesinininkas Trevoras Pinnockas kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru bei choru „Jauna muzika“ greitai, gyvai, džiaugsmingai įsuka į „Acio ir Galatėjos“ šviesią, vitališką idilę, dar nepažinusią įsimylėjėlių laukiančių negandų. Ir tas skaidrus fontaniškumas bus justi visoje operoje.
Režisierius Paulius Markevičius ir scenografės Ugnė Tamuliūnaitė bei Paulina Turauskaitė „Aciui ir Galatėjai“ suteikė metaforišką mitinę – regimojo ir šešėlinio pasaulio – erdvę, tiulio širmomis atskiriančią dabarties ir visalaikybės, realybės ir sapno, sąmonės ir pasąmonės sluoksnius. Scena čia veikia kaip peizažas, savotiškas plastinis paveikslas, režisuojamas ir Eugenijaus Sabaliausko šviesų architektonika, ir choreografės Oksanos Griaznovos judesio kompozicijomis. Beveik tuščią, platų spektaklio kraštovaizdį nužymi tik nedidelės salos-ežerai, kartu ir postamentai vis persirikiuojančioms ir atgyjančioms skulptūrinėms grupėms. Čia Vilniaus senojo teatro aktorių (įkūnijančių piemenis, nimfas, satyrus, Paną) pantomima fragmentiškai, bet intensyviai pasakoja meilės ir mirties epizodus. Tų epizodų – judesių ir gestų – daug, jie veja vienas kitą ir susmulkina, tarsi sinkopuoja Händelio partitūros emocijų ir energijos verpetus; o judesių plastiškumas pernelyg apgaubia ir „suminkština“ tą pastoralinį vivace. Tačiau vos uždainavus solistams, choreografija ir pantomima, o kartu su jomis ir visa spektaklio atmosfera įmuzikalėja.
Markevičius operoje pasirinko sluoksniuoti vaidmenis: Galatėja, Acis ir Polifemas čia turi savo palydovus – šešėlius, antrininkus; sopranas Lauryna Bendžiūnaitė ir aktorė Jelena Ragimova (Galatėjos), tenoras Ilkeras Arcayürekas ir aktorius Telmanas Ragimovas (Aciai), bosas Tadas Girininkas ir aktoriai Anžela Bizunovič, Vladimiras Dorondovas, Liuda Gnatenko (Polifemai). Solistai švelniai, subtiliai, tarsi nepastebimai įsilieja į šio spektaklio peizažą, be barokinės pompastikos, išafišuojančios solistą avanscenoje, nors dėl atidalytų vaidmenų tam tikro avansceniškumo čia taip pat yra. Jie visi atsiskleidžia puikiais balsais, jų grožiu sukurdami įtikinamus ir mitiškai nežemiškus, pakylėtus herojus. O aktorių kuriami palydovai-antrininkai įžemina vaidmenis choreografinėmis charakteristikomis. Tokiu būdu režisierius atliepia kertinę barokinės dramma per musica idėją: balsų instrumentiškumą įvaizdina plastiniu piešiniu. Raiškiausiai čia skamba ir kalba aktoriaus Telmano Ragimovo kūnas.
Puikus ir tenoro Ruairi Boweno Damonas – Acį lydintis draugas, šioje pastoralėje rodomas kaip paprastas piemenaitis, perspėjantis Acį apie grėsmes, nors tai jo neišgelbsti. Bowenas visa savo esybe ir psichofizika – tyru, nepaprastai šilto tembro balsu, šviesiu gymiu, išraiškinga kūno plastika – yra šviesos pusėje. Jam nereikia antrininko, jis nemeta šešėlio.
Tamuliūnaitės ir Turauskaitės sukurti kostiumai – skulptūriška šviesi Galatėjos suknelė, piemenys kasdienių pilkų tunikų eilutėmis – estetiškai įsilieja į beveik monochromišką spektaklio koloritą, veikiamą Sabaliausko kuriamos šviesotamsos. Kontrastuoja tik juodas, rytietiško stiliaus Polifemo kostiumas ir pusę galvos dengiantis juodas grimas, reprezentuojantis jį kaip tamsiąją blogio jėgą. Polifemo, kartu ir tokio paties silueto kostiumais vilkinčių jo palydovų, nuožmumą sustiprina ir ant nugarų pritvirtintos Pano fleitos – veikiau primenančios šovinių apkabas ar kitą karinę ekipuotę, nei galbūt puolusio angelo sparno rudimentą. Tačiau galingesnė jėga už tamsą yra Galatėja – ji čia Šviesa, kurios ieškoma, geidžiama, dėl kurios mirštama. Todėl ir Acis iškeliauja pro Galatėjos-Šviesos valdų vartus, pats virsdamas amžinąja šviesa.
Finalinė „Acio ir Galatėjos“ scena ir jautrus, tikras, nepaprastai išraiškingos plastikos Telmano Ragimovo Acis man primena choreografės Trishos Brown spektaklio ikoninį Orfėją – britų baritoną Simoną Keenlysideʼą (Claudio Monteverdi „LʼOrfeo“, 1998, „Trisha Brown Dance Company“) – turbūt vieną įspūdingiausių dainininko įkūnytų choreografinių-plastinių vaidmenų baroko operos šiuolaikinių interpretacijų vizualinėje kalboje.
Trevoro Pinnocko vadovaujama „Acio ir Galatėjos“ muzika suskambo šiltai, nepretenzingai ir kartu stulbinamai prabangiai – nepaprastai lengvai, barchatiškai sklido po Vilniaus senojo teatro salę. Viliuosi, pažadinusi čia jau daugiau nei pusę amžiaus užsnūdusią Operos dvasią. „Acis ir Galatėja“ sujungė didelę dirigento patirtį ir meilę barokiniam skambesiui, bei atidžią, subtilią, bet kartu dar labai atsargią režisieriaus intuiciją, – debiutas operoje įvyko. Norisi tikėti, kad šis tarptautinės komandos sukurtas spektaklis dar turės progų gludintis kaip pérola barroca, jei tik gyvuos Senojo teatro repertuare.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
