Kol Lietuvoje svarstomos įvairaus lygio idėjos, kaip spręsti demografinę krizę – nuo pensijos siejimo su vaikų skaičiumi iki poroms susipažinti padėsiančių valstybinių diskotekų, – Vilniaus Senasis teatras kartu su Artūro Areimos teatru kviečia į premjerą „Jerma“ ir siūlo į demografijos klausimą pažvelgti per kitą prizmę. Spektaklio centre – Jermos, sėkmingos profesionalės, nelaimingai ištekėjusios moters drama. Jos troškimo susilaukti vaiko nepalaiko nei vyras, nei meilužis, nei motina, nei sesuo, naują gyvybę pradėti atsisako ir jos pačios kūnas. Vienos moters drama vyksta kitų, šalutinių dramų šešėlyje – spektaklyje motinystės sunkumus simboliškai perteikia ir Jermos sesuo Marija, ir motina Elena. Net Jermos kolegė Desmina (aktorė Juliana Volodko), spektaklyje Z kartos atstovė, netikėtai pastojusi, tampa Jermos priešininke – būsimą kūdikį ji priima be išskaičiavimo, be papildomos prasmės ir tikslo, nesiedama jo su gyvenimo išsipildymu. O Jerma sieja. Jos kančia per dvi spektaklio valandas tarsi meta iššūkį paviršutiniškoms politikų kalboms ir juokingiems patarimams, kaip gerinti demografinę situaciją. Vis dėlto meninė spektaklio plotmė argumentus išdėsto netolygiai ir ne visada paveikiai, ypač lyginant su originalia Federico García Lorcos pjese.
Areima, kuris yra ne tik spektaklio režisierius, scenografas, bet ir adaptacijos autorius, remiasi pjese „Jerma“, García Lorcos parašyta ir pirmąkart pastatyta 1934 metais. Pjesės sukūrimo kultūrinis kontekstas yra svarbus – modernėjančioje ketvirtojo dešimtmečio Ispanijoje atotrūkis tarp šiuolaikinėmis idėjomis kvėpuojančio miesto ir tradicinio kaimo vis dar buvo didelis, jis pasireiškė ne tik ekonomikos lygiu, bet ir vertybių skale. Būtent šie skirtumai yra 1936 m. prasidėjusio Ispanijos pilietinio karo ašis, modernėjančią Respubliką ir kairiąsias jos jėgas supriešinusi su Franco vadovaujamu konservatyviu, tradicines vertybes ir hierarchiją ginančiu nacionalistiniu bloku. Kovojama ne tik dėl valdžios, bet ir dėl vertybių – ar modernybė išstums tradiciją? Ispaniškos, o kartu ir senosios Europos vertybių tradicinės sistemos centre yra moters santykis su šeima ir bendruomene, jos vertė apibrėžiama per motinos vaidmenį. Jaunos moters Jermos – šis vardas ispaniškai reiškia „bergždžia dykynė“ – dramą García Lorca įžvelgė ne mieste, o kaime, kur tradicinė bendruomenės sistema vis dar yra galinga, kur išorės spaudimas ir kontrolė daro didžiulę įtaką asmens pasirinkimams, o galimybė ištrūkti iš tos sistemos labai ribota.
Areima, adaptuodamas pjesę, ją sumodernina, pirmiausia atsisakydamas Jermą supusios tradicinės bendruomenės. Spektaklio herojė (aktorė Eglė Špokaitė) yra miestietė, biuro darbuotoja, savarankiška, sėkmės lydima moteris. Jos moralinė nepriklausomybė jau pirmojoje mizanscenoje atskleidžiama viliojančiu šokiu – tai laisvos, žinančios, ko nori, moters elgesys. Jos vyras Robertas (aktorius Artur Svorobovič), pavargęs, nuolatos „ant lagamino“ sėdintis keliautojas, neprilygsta žmonai nei energija, nei aistra. Vis dėlto jam kelia rūpestį emocinė Jermos būklė – gal kūdikio troškimas yra neįvardytos psichinės būsenos padarinys, sukeltas motinystės manijos? Pirminis spektaklio konfliktas tarsi sutampa su pjesės logika – Jerma trokšta vaiko, tačiau jos vyras, pavargęs nuo šiuolaikinio gyvenimo keliamų uždavinių, neranda jėgų, neturi net noro pradėti naują gyvybę. Tradiciniame kaime vyro impotencija sukelia tikrą dramą – Jerma tiki, kad vaikai gali gimti tik iš santuokos, kuri jos atveju yra nevaisinga, tačiau užmegzti gyvybę galintis jos ryšys su Viktoru – ankstesniu mylimuoju, yra visuotinai nepriimtinas, todėl neleistinas. Areimos spektaklyje Jerma tokios išorinės dilemos nepatiria – laisva moteris pagal šios adaptacijos rėmus tarsi gali rinktis įvairias priemones savo tikslui pasiekti. Areimos Jerma iš tiesų žengia toliau negu Lorcos Jerma – palieka Robertą ir pasirenka gyventi su Viktoru, bet ir šis atsisako tėvystės. Tai pagilina moderniosios Jermos dramą, nors pakartotinė nesėkmė jokiu būdu neturėtų užtrenkti durų tolesniems planams, vis dėlto Jerma būtent todėl netenka jos charakteriui būdingo savarankiškumo ir sutrinka. Esminis klausimas, ar šis veiksmas pateisinamas, ar pakimba tarp autentiškos pjesės ir jos interpretacijos, spektaklyje lieka neatsakytas.
Pjesėje Jermos drama yra ir vidinė, ir išorinė – iš vidaus ją graužia beviltiškas noras susilaukti kūdikio, idiliškas sapnas atskleidžia, kad jos troškimas yra natūralus ir tikras, o iš išorės ją spaudžia visuomenės puoselėjamos tradicijos. Natūralu, kad tų spaudimų įtampos neatlaikiusi Jerma palūžta – dramatiška finalinė scena, kai savo rankomis nužudo jos troškimų nenorėjusį patenkinti vyrą, kartu yra ir susitaikymas, kad svajonė niekada neišsipildys – moralinis bendruomenės kodeksas nenumato vietos nesantuokiniams vaikams. Tačiau Areimos adaptacijoje ši priešpriešinė vidinio ir išorinio spaudimo jėga neaptariama. Jermos troškimas turėti vaiką čia tik vidinis, paremtas motinystės instinktu ir šiuolaikiniams žmonėms būdingu noru rasti gyvenimo tikslą ir prasmę – net sapnas apie kūdikį paremtas gyvenimo prasmės paieškomis, o ne motinystės geismu. Jerma išorinio spaudimo nejaučia – priešingai, visa spektaklio aplinka kuriama taip, kad priverstų abejoti tradiciniais motinystės idealais. Jermos sesuo Marija (aktorė Eglė Grigaliūnaitė) – kraštutinis perdegusios, pervargusios mamos pavyzdys. Aktorės blaškymasis scenoje atitinka vidinę jos būseną – chaosą, bejėgiškumą, baimę. Įdomiausia Areimos adaptacijoje yra Jermos motina Elena (aktorė Liuda Gnatenko) – García Lorcos pjesėje ji atstovauja tradicinėms vertybėms, gerbia patriarchatą, kurio požiūriu moteris turi aiškias funkcijas, tarp jų privaloma ir motinystė, o Areimos spektaklyje ji įkūnija tamsiąją motinystės pusę – nenorėtus ir nemylėtus vaikus, bedžiaugsmę jai tekusios motinystės naštą. Finale atvirai prisipažįsta: nors nemylėjo savo vaikų, bet meilę pažino – mylėjo savo vyrą, mylėjo gyvenimą. Jerma to tikriausiai negalėtų pasakyti – per visą spektaklį jos kalbos apie meilę slydo paviršiumi, neužmegzdamos kontakto su publika. Todėl sunku jausti empatiją šiam personažui – vidinė drama, nejaučianti išorinio spaudimo, taip ir liko vienos moters tragedija, netapo visos kartos dilema.
Galbūt ryšys neužsimezgė todėl, kad spektaklis veikia dviem registrais – blaškosi tarp realizmo ir siurrealizmo, nepasirinkdamas, kuris iš jų svarbesnis. Iš siurrealistinio teatro ateina Marija, Elena, kiti personažai, transformuodamiesi iš dekoratyvių šviestuvų į aktyvius realistinius veikėjus, tačiau kai kuriose mizanscenose vis tiek veikia siurrelistiniais metodais. O Jermos drama reikalauja rūstaus realizmo – patekusi į siurrelizmo balą ji netenka aštrumo ir aktualumo.
Spektaklis „Jerma“ pasirodė tikrai įdomiu laikotarpiu, kai visuomenė diskutuoja apie gimstamumo didinimą, kelia klausimus, kodėl Lietuvoje gimsta tiek mažai vaikų. Dalį atsakymų sumodernintoje García Lorcos pjesės adaptacijoje tikrai galima rasti – vyrai yra pavargę nuo kasdieninės įtampos, o moterys nesulaukia arba geidžiamo partnerio, arba tinkamo laiko, arba palankios situacijos. Tai tik keletas galimų atsakymo variantų, kuriuos pateikia spektaklis. Šalia paliečiama ir kita tema, ypač aktuali moderniam žmogui, – su kokia atsakomybe į pasaulį išleidžiame vaikus, koks yra tėvų santykis su savo atžalomis, ar paremtas meile, ar prievole? Nepaisant nelygaus spektaklio ritmo, to, kad Jermos drama ne iki galo įtikina, fone nuolatos skambant perteklinei muzikai (kompozitorė Monika Poderytė), net ir ten, kur geriau veiktų tyla, darančiai televizinės melodramos įspūdį, spektaklis yra įdomus bandymas paliesti visuomenei aktualias temas. Gal net būtų gerai, jeigu jį pasižiūrėtų įvairias demografijos gerinimo idėjas žarstantys politikai – pamatytų, kad vaiko atėjimas ar neatėjimas į pasaulį gali turėti gerokai daugiau priežasčių, negu valstybinių diskotekų trūkumas. Jerma spektaklyje eina į diskoteką, tačiau ten sprendimo neranda.
Beje, spektaklis Senajame (anksčiau Rusų dramos) teatre vaidinamas lietuvių kalba.
