Po amerikiečių režisieriaus a. a. Roberto Wilsono paskutinės premjeros Lietuvoje, kurią po kūrėjo mirties užbaigė jo asistentas Charlesʼis Cheminas, Nacionalinio Kauno dramos teatro rūbinėje buvo pastebimas visiškai suprantamas žmonių sutrikimas – sklido komentarai „man per gilu“, „nesupratau siužeto“, „neaišku, apie ką čia“.
Susimąsčiau, kad prieš kai kuriuos spektaklius galėtų būti prologas, paaiškinantis, kaip žiūrėti spektaklį, kad žiūrovai iš karto atsisakytų savo lūkesčių ir būtų informuoti apie kūrinio formą bei jo stebėjimo būdą. Tada jie apsieitų be įnirtingo priešinimosi tam, prie ko tiesiog nėra įpratę.
Reikia mokėti žiūrėti R. Wilsono darbus. Jie žiūrimi ne kaip serialai, ne kaip dramos. Labiau kaip ledynai ir kalnai. Juose neina laikas ir nėra pernelyg svarbu, ką kalba žmonės. R. Wilsonui buvo svarbi balsų muzika – jų tembrai, dažnis, tekstūra, sklidimas erdvėje, intonacija.
Šio režisieriaus darbus galima vadinti teatrine architektūra, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina šviesa, gestas, forma, garsas, tempas. O ne prasmė ir žinutė. Čia svarbu ne tai, kas sakoma, o kaip tai, kas sakoma, užpildo erdvę. Kaip geriasi į sienas ir į žmones. Jis nekvietė suprasti jo kūrinių – jis kūrė terpes, kuriose galime klajoti be tikslo, o jei labai norisi – susikurti savo prasmę.
„Septynios vienatvės“ remiasi lietuvių kilmės prancūzų poeto, dramaturgo, diplomato Oskaro Milašiaus tekstais. Tie tekstai skamba tamsos ir šviesos susidūrimuose, tarp stilizuotų medžių ir kandeliabrų, tarp poliarinių meškų, gulbių, baltų palmių ir žmogbeždžionių. Tekstai čia tiesiog juda iš vietos į vietą, nekurdami linijinio pasakojimo, nors kartais galime susidaryti einančio gyvenimo, žmogaus jausmų, kančių ir džiaugsmų, mirties ir meilės, pajuokos ir egoizmo, klimato atšilimo ir žmogiškumo eižėjimo nuojautas.
Vis dėlto daugiausia galime stebėti lietuvių kalbos harmoniją ir reljefą, kuris tyčia komponuojamas kaip muzika: aktoriai maino intonacijas, koreguoja balso aukštį ir manierą, lyg skirtingais balsais giedantys paukščiai. Tekstas sąveikauja ir su Hanso-Jörno Brandenburgo muzika, ir su šviesa: R. Wilsono spektakliuose personažų visada yra daugiau negu aktorių.
Kai užsienio režisierius imasi lietuviškų epų, mes patys galime kitaip juos išgirsti. „Septyniose vienatvėse“ nuskamba net pasakėčia „Dangus griūva“. Amerikietiškos estetikos struktūroje girdėdami tai, ką turbūt dauguma lietuvių moka nuo mažiausių dienų, susiduriame su filtruota nacionaline literatūra: jausmas toks lyg į vietinės virtuvės asorti įnešus užjūrio valgį – jis labai gerai matosi, išryškėja visos jos savybės.
Tokiame skirtingų kultūrų susidūrime galime tarsi atsitraukę patirti savastį, kurią sustiprina sąmoningai pasakėčioje įmaišyta švelniai tarmiška kalbėsena. Pasakėčia, skambėdama visą gyvenimą apmąstančio, su juo atsisveikinant statomo spektaklio fone, įgauna neeilines formas – ji išsako ne tik lietuvišką mentalitetą, bet ir visą dabarties eros nejauką, kasdien sėjamą visuomenių baimę ir laukimą, kada galiausiai dangus nugrius.
Pridėjus stilizuotus, pūstomis suknelėmis, dailiais perukais ir grakščiai iškeltais pirščiukais papuoštus kūnus, „Dangus griūva“ išdidėja, išsipučia, iš vaikiško naivumo galiausiai virsdamas bendražmogiško bailumo esme, taip ir nepasikeičiančia per visą gyvenimą.
R. Wilsonas pats kurdavo savo spektaklių scenografiją ir šviesų planą. Ne kartą yra sakęs, kad šviesai jo teatre atitenka svarbiausias vaidmuo. Akylesnis žiūrovas pastebės, kad šviesa „Septyniose vienatvėse“, kaip ir visuose kituose šio kūrėjo darbuose, nėra skirta erdvei apšviesti – ji kuria gylį, atmosferą, ji kaip skulptorius formuoja aktorių kūniškus pavidalus, keičia jų išraiškas. Dažnai ji atsiranda ir išnyksta, sukurdama metaforą, langą, slenkstį, ryto jausmą.
Atskirą vaidmenį atlieka žalia šviesa, „užkrintanti“ tik ant Dainiaus Svobono veido, ir šviesa, krentanti atspindžiu nuo iš brangakmenio iškaltos Raudonojo Angelo (aktorius Gytis Laskovas) plaštakos. Spalvotos šviesos pluoštai pjausto ir dursto sceną, yra geometriški ir beveik turi nuosavus kūnus.
Dar viena R. Wilsonui svarbi sceninės realybės dalis – gestas. Jo spektakliuose žmogaus gestai yra stilizuoti ir sulėtinti, o dėl ypatingo grimo ir šviesos svarbiausiu judesiu gali tapti akies su ilgomis blakstienomis mirksnis ar pražiodyta burna.
Šia prasme įdomiausias tiek „Septynių vienatvių“, tiek „Doriano“ herojus yra D. Svobono Poetas, Don Žuanas, Tėvas, Dorianas. Jo veidas, kūno motorika ir balsas yra ypač imlūs wilsoniškoms poveikio technikoms. Jame telpa ir visa begalė žmogiškų dimensijų, skirtingų gyvenimo laikų, ir visa begalė vaidmenų, kuriuos jis sukūrė šiame teatre per visus tuos metus. Ypač skulptūrišką išraišką „Septyniose vienatvėse“ įgauna ir aktoriaus Kęstučio Jakšto vaidinami Sganarelis bei Vienuolė, taip pat Miglės Navasaitytės Lola bei Sally.
Wilsoniški kūnai yra tarsi sustingę judesyje – jie nuolatos lyg pasiruošę atlikti kitą gestą, žingsnis jau pradėtas, ranka jau pakelta, plaštakos ir pirštai jau tuoj tuoj sujudės. Nors scenoje justi gyvybinė ramybė ir lėta tėkmė, vis dėlto visur pilna judesio potencialo.
Aktoriai veikia tarsi sustabdyti kadrai, kartais atgyjantys, kartais, kaip M. Navasaitytės vaidinama Lola, žavingai klykiantys ar reguliariai dirgliai nusijuokiantys. Vis dėlto daugiausia čia jie kalba. Man rodos, per daug. Tekstas laukia, kol bus susakytas visas. Dėl to dažnai visai nebesigirdi jo prasmės – lieka tik melodija. Spėju, toks ir buvo R. Wilsono tikslas.
Reikia dėti daug pastangų, kad susidomėtum tokiu teatru. Lygiai kaip vandenynu: gali sakyti „aš jau mačiau vandenyną“ ir neturėti ko prie jo veikti. Ir gali žiūrėti į jį diena iš dienos. Manau, „Septynias vienatves“ irgi reikia taip žiūrėti: susikaupus branginti tai, ką mūsų tapatybėje brangino amerikietis R. Wilsonas, kame mes patys gal jokių brangakmenių nematome.
„Septynių vienatvių“ metu galvojau ne tik apie R. Wilsono 2022 m. tame pačiame Kauno nacionaliniame dramos teatre pastatytą „Dorianą“, bet ir apie šio sezono pradžioje čia pristatytą režisieriaus Žilvino Vingelio „Alisą Veidrodžio karalystėje“. Nacionalinė Kauno scena eina nepatogiu, drąsiu ir žiūrovą auginančiu keliu.
Tokie kūriniai priverčia pažvelgti į teatrą kitu kampu – ne kaip į psichologiškai mus jaudinančių istorijų kaupyklą, bet kaip į paveikslą, kraštovaizdį, vietovę, kuria juda žmogus. Toks teatras sudaro sąlygas iškristi iš nesiliaujančio srauto vienodų be paliovos tiražuojamų reelsų. Ir net jei jį stebėdami mes paklausiame savęs „kas čia vyksta?“, tai yra geras klausimas. Labai geras.
