Kamerinėje Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Arka“ salėje susėdame aplink klūpomis gulinčią Adriano Carlo Bibiano figūrą. Trūkčiojantys rankų pirštai inicijuoja šokėjo bei choreografo judesį. Šviesos užpildo patalpą, imame matyti ne tik atlikėją, bet ir jo aplinka laikinai tapusius kitų žiūrovų kūnus. Nors mūsų akys gali aprėpti visą erdvę, Bibiano sėkmingai prikausto mūsų dėmesį prie savo transformuojančios autobiografinės kelionės po kaltės žemėlapius, pamažu brėždamas trajektoriją nuo „ten ir tada“ iki „čia ir dabar“.
Šokio performanso pavadinimas „man niekada nepriklausiusi kaltė“ į kūrinį kaipmat įveda emocinį sluoksnį ir nukreipia mus psichologinių interpretacijų linkme. Atrodo, kad kūrėjai į psichikos sveikatos klausimus žvelgia rūpestingai ir atidžiai – kūrimo procese dalyvavo konsultantė psichikos sveikatos klausimais Agnietė Kairytė, padėjusi ieškoti etiškų ir saugių sprendimų tiek atlikėjo, tiek žiūrovų atžvilgiu.
„man niekada nepriklausiusi kaltė“ savo dramaturgija dekonstruoja, kaip kūne reiškiasi trauma, internalizuota kaltė ir išsilaisvinimas iš primestų pančių. Bibiano choreografija – įtampa grįsti judesiai, kryžiuojamos galūnės, į spiralę besisukantis ir iš tos spiralės išsipančioti bandantis kūnas, šliaužiantis pažemiu, bandantis atsitiesti ir vėl atsiduriantis žemai, – atspindys to, kaip ilgai galime patys nešiotis grandines, kurios kadaise mums buvo „padovanotos“. Kiekvienas šokėjo bandymas atsidurti vertikalėje – didžiulė pastanga užaugti ir atgauti savo autonomiją. Tai juntama mažytėse susikaupimo pauzėse, neįprastuose pasirinkimuose pakilti, kurie atrodo tokie nepatogūs, nerangūs ir kainuojantys pernelyg daug jėgų, bet būtini, nes istorijoje, kurią pasakoja Bibiano, paprastų būdų užaugti tiesiog nebuvo. Fone girdimas skaičiavimas kiek per garsus ir netikėtas, kad ramintų, tad tik pastiprina baimę.
Kūrinys, kaip pavadinimas ir suponuoja, žingsnis po žingsnio veda mus prie gijimo etapo, kai svetima kaltė yra atskiriama nuo su ja suaugusio asmens. Atlikėjas šį atskyrimą atlieka simboliškai iškvėpuodamas ir tarsi iš kiekvienos ląstelės išpurtydamas tai, kas įauginta prieš jo valią. Muzika (kompozitorius Dominykas Digimas) palaiko emocinę kelionę, bet neužgožia judesio – iš esmės katarsio pojūtis kuriamas atlikėjo kūno pastangomis. Sėdėdama taip arti šio ritualinio išsilaisvinimo šokio nejučia pati imu aiškiau jausti savo kūną, per virpesį nuo odos atskylančią įtampą. Atrodo, kad kuriamas artumas yra labai tikslingas pasirinkimas: viena vertus, kūrėjas pažeidžiamumą išlaiko gana privačiai, jo nepaverčia preke, kita vertus, suteikia galimybę patirti šią įgalinančią transformaciją iš itin arti, ne tik kaip estetinį vyksmą, bet ir kaip paliečiančią patirtį.
Pabaiga mus apdovanoja keliomis akimirkomis palaimos, sodriai geltonoms šviesoms (šviesų dailininkas Renaldas Bartulis) dengiant Bibiano atvertą kūną – svetimai gėdai, kaltei ir baimei apleidus erdvę. Šokėjo kostiumas (dailininkė Morta Nakaitė-Digimė) – neapsiūti šilkiniai šortai, tarsi palikti irti – atrodo kaip šiai stotelei tinkamiausias simbolis: tai nėra aiškiai „uždygsniuota“ pabaiga, išgijimas iki galo, bet, nepaisant to, nepamatuojamai reikšmingas pokytis pagaliau randant savo vietą tarp kitų. Ir prisėdant šalia.
