Spektaklis „7 vienatvės“ („Septynios vienatvės“) Nacionaliniame Kauno dramos teatre neišvengiamai žiūrimas kaip Roberto Wilsono spektaklis po Wilsono, todėl jį lydi dvigubas žiūrėjimas: kaip savarankiško kūrinio ir kaip at(si)minimo. Tad kiekvienas sceninis sumanymas tampa tarsi klausimu – kiek čia dar yra Wilsono, o kiek jau jo interpretuotojų?[1]
Šis lūkestis ypač sustiprėja dėl pasirinktos medžiagos. Mintis, kad Wilsonas kuria spektaklį pagal Oskaro Milašiaus poeziją, savaime žadina labai konkrečius lūkesčius: asketišką, precizišką, ritmiškai griežtą, bet kartu skaidriai muzikalų teatrą. Wilsono estetika, susiformavusi per dešimtmečius, yra taip stipriai atpažįstama, kad žiūrovas į salę ateina jau turėdamas išankstinį regėjimą, kaip galėtų atrodyti toks spektaklis. Todėl „7 vienatvės“ neišvengiamai tampa ne tik spektakliu, bet ir patikrina santykį su Wilsono teatru. Tai spektaklis, kuris egzistuoja tarp kūrybos ir atminimo, tarp tęstinumo ir neišvengiamos distancijos.
„7 vienatvės“ kuriamos iš Milašiaus poezijos ir būtent ši medžiaga tampa vienu sudėtingiausių spektaklio komponentų. Milašiaus tekstai yra itin sodrūs, tankūs, pilni metafizinių, religinių ir kosminių vaizdinių, todėl jie ne visada lengvai paklūsta sceninei formai. Atrodo, kad čia teatras nuolat ieško būdo, kaip surasti vaizdus poezijai, bet ne visada spėja paskui ją. Kartais tekstas ima užgožti sceninį vaizdą. Vietoje Wilsonui būdingo skaidraus santykio tarp žodžio ir vaizdo atsiranda įtampa: poezija tampa per daug stipri, per daug savarankiška, ir spektaklis ne visada randa pakankamai paprastą, gryną formą jai išlaikyti. Dėl to kai kurios scenos atrodo tarsi iliustracijos, bet ne todėl, kad būtų pernelyg tiesmukos, o priešingai – todėl, kad tekstas reikalauja daugiau, nei scena gali duoti.
Kita vertus, pati poezija čia suvokiama kaip vienatvės forma. Milašiaus eilės skamba tarsi vidinis monologas, kuris niekada iki galo nepasiekia kito. Todėl spektaklis tampa ne tiek pasakojimu, kiek būsenų seka, kurioje kiekviena scena yra savotiška atskira vienatvė. Šioje struktūroje atsiranda ir tam tikra dramaturgija – ne siužetinė, bet ritminė. Poezijoje ieškoma ne istorijos, o judėjimo, pasikartojimų, pauzių, tylos. Spektaklis kuriamas kaip serija atskirų paveikslų, kuriuos jungia ne veiksmas, o nuotaika.
Kalbant apie Roberto Wilsono (1941–2025) režisūrą, vienas svarbiausių jos bruožų yra sceninio vaizdo autonomija. Wilsonas spektaklį kuria ne kaip dramaturginio teksto interpretaciją, bet kaip vizualinę-garsinę struktūrą, kurioje šviesa, erdvė, judesys, muzika ir tekstas turi tolygią reikšmę. Režisūrinis procesas dažnai primena partitūros komponavimą: spektaklis konstruojamas iš tikslių laiko intervalų, ritminių pasikartojimų, statikos ir lėtų slinkčių, kuriose kiekvienas elementas yra griežtai apibrėžtas. Dėl šios priežasties Wilsono teatras neretai apibūdinamas kaip architektūrinis arba muzikinis, nes režisūra orientuojasi ne į psichologinį veiksmą, o į formos organizavimą laike ir erdvėje.
Svarbi Wilsono režisūros ypatybė – sąmoningai pabrėžti dirbtinumą ir stilizaciją. Sceniniai vaizdai čia dažnai kuriami kaip savarankiškos vizualinės kompozicijos, primenančios tapybą, fotografiją ar instaliaciją. Aktoriai šiose kompozicijose veikia kaip tiksliai išdėstyti elementai, o jų judėjimas paklūsta ne psichologinei motyvacijai, bet režisūrinei struktūrai. Tokiu būdu Wilsonas atsisako realistinio teatro principo, kuriuo kliaujantis scena turi iliustruoti gyvenimą, ir vietoje to kuria teatrą, kuriame pati sceninė forma tampa pagrindine turinio nešėja. Reikšmė čia gimsta ne iš siužeto ar personažų santykių, bet iš žiūrovo patirties, susidūrus su lėtu, hipnotišku, vizualiai precizišku sceniniu įvykiu.
Be to, Wilsono režisūroje itin svarbi šviesos dramaturgija, kuri dažnai tampa pagrindiniu spektaklio struktūros dėmeniu. Šviesa ne tik apšviečia veiksmą, bet formuoja erdvę, nustato ritmą, kuria sceninių vaizdų seką ir netgi pakeičia tradicinę mizanscenos logiką. Dėl to Wilsono spektakliuose režisūra veikia kaip kompleksinė kompozicinė sistema, kurioje aktorius, tekstas ir scenografija nėra pavaldūs dramaturgijai, o egzistuoja kaip lygiaverčiai elementai, sudarantys vizualinę-laikinę partitūrą.
Wilsono teatras visada mąstė paveikslais ir „7 vienatvės“ išlaiko šį principą. Vizualinėje partitūroje svarbiausi tampa linijų santykiai, šviesa, spalva, kūnų padėtis erdvėje. Čia ypač ryški horizontãlių ir vertikãlių režisūra. Figūros rikiuojamos taip, kad scena primintų tapybą – lyg būtų kuriamas ne veiksmas, o kompozicija. Judesiai minimalūs, bet tikslūs, o kiekvienas kismas turi ritminę reikšmę. Ritmas čia tampa ir pagrindiniu dramaturgijos principu. Scenos keičiasi lėtai, kartais beveik nepastebimai, ir būtent šis lėtumas kuria įtampą. Žiūrovas priverstas žiūrėti ne į tai, kas vyksta (nes žvelgiant mūsų laiko suvokimo aspektu – scenoje beveik nieko nevyksta), o į tai, kaip vyksta. Dėl to spektaklis gali atrodyti iliustratyvus, tačiau tai yra visai kitaip patiriamas iliustratyvumas. Tai ne teksto iliustravimas, o bandymas suteikti poezijai regimą formą, paversti ją paveikslu, kuris egzistuoja greta žodžio, bet jo nekartoja.
Kaip ir daugelyje Wilsono spektaklių, „7 vienatvėse“ beveik nėra įkūnytos vaidybos. Aktorius nekuria psichologinio personažo, neieško motyvacijos, nepasakoja istorijos. Jis tampa figūra, judančia sceninėje kompozicijoje. Wilsono teatre aktorius nėra suvokiamas kaip personažo „įkūnytojas“. Priešingai, aktoriaus buvimas scenoje tampa veikiau formaliu, vizualiniu ir ritminiu elementu bendroje sceninės kompozicijos struktūroje. Vaidyba čia dažnai apibūdinama kaip neįkūnyta, nes ji nesiremia personažo vidinio gyvenimo reprezentacija, o orientuojasi į išorinę formą, gestą, tempą, balsą, erdvinę trajektoriją ir santykį su šviesa, muzika bei scenografija.
Kartais šie aktoriai primena marionetes, tačiau ne tuo aspektu, kaip apie Wilsoną buvo kalbama anksčiau, kai jo teatras buvo siejamas su Edwardo Gordono Craigo idėja apie aktorių kaip antžmogišką lėlę. Wilsono teatre aktorius nėra mechaninė figūra. Greičiau jis yra atsitraukęs sąmoningai, kad galėtų tapti dalimi visumos. Tokioje vaidyboje svarbiausia ne emocija, o vaizdavimas.
Wilsono spektakliuose aktorius tampa vienu iš sceninio vaizdo komponentų, veikiančiu panašiai kaip šviesos spindulys, garso fragmentas ar scenografijos objektas. Tokia vaidyba dažnai pasižymi dideliu tikslumu, lėtumu, choreografiškumu ir sąmoningu dirbtinumu. Judesiai gali būti stilizuoti, pasikartojantys, o kalbėjimas – monotoniškas, ritmiškai suvaržytas arba atitrūkęs nuo bet kokiomis emocijomis grįstos intonacijos. Taip pat ir judesys nebūtinai perteikia emociją, tekstas nebūtinai paaiškina veiksmą, o sceninis vaizdas nėra skirtas atvaizduoti tikrovę.
Wilsono kūryboje aktorius nėra psichologinės istorijos atstovas, jis – sceninio įvykio dalyvis, kurio kūnas veikia kaip tiksliai įkomponuotas ženklas. Aktorius scenoje egzistuoja kaip forma, kaip linija, kaip ritmas. Ir jo vienatvė nėra suvaidinta – ji tiesiog tvyro. Jautru ir tai, kad Dainius Svobonas, vaidinantis ir „Doriane“ (rež. Robertas Wilsonas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022), atrodo tarsi natūralus tiltas į „7 vienatves“. Jo buvimas scenoje sujungia skirtingus Wilsono teatro laikotarpius, sukuria pojūtį, kad tai yra tas pats pasaulis, tik dabar matomas jau iš kitos perspektyvos. Ir galbūt būtent čia spektaklis labiausiai priartėja prie savo temos. „7 vienatvės“ nėra pasakojimas apie vienatvę. Tai spektaklis, kuriame pati scena tampa vienatvės vieta, o aktorius – jos figūra.
[1] Spektaklio programėlėje nurodyta: režisūros, scenografijos ir šviesų dailės koncepcijos autorius – Robertas Wilsonas, režisierius ir teksto adaptacijos autorius - Charlesʼis Cheminas, scenografijos bendraautorė – Stephanie Engeln, šviesų dizaino bendraautoris – Marcello Lumaca, kostiumų dailininkė – Flavia Ruggeri, grimo ir perukų kūrėja – Manu Halligan, vaizdo menininkas – Tomaszas Jeziorskis, kūrybinė bendraautorė – Thaiz Bozano, kompozitorius – Hansas Jörnas Brandenburgas ir kiti.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
