Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „7 vienatvės“ tapo režisieriaus ir dailininko Roberto Wilsono atsisveikinimu. Žinodamas, kad netrukus mirs, jis pasirinko vieną poetiškiausių, mistiškiausių menininkų Oskarą Milašių. Spektaklio pavadinimas – toks pat kaip Milašiaus antrojo poezijos rinkinio, kuris pasirodė dar 1906 metais. Jis taikliai atspindi dabartį. Kuo daugiau judesio aplinkoje, kuo daugiau dialogų, kalbų, nuomonių, tuo didesnė properša veriasi tarp žmonių. Žmogus jaučiasi vienišas, atitrūkęs nuo aplinkos, savo mintimis pasinėręs į pasaulio liūdesį. Toks žmogus primena vienišą, ūkuose skendintį kiparisą, augantį greta kitų griežtas geometrines formas išlaikančių medžių. Šie geriausiai matomi kitų objektų neprisotintoje aplinkoje, kalnų fone ir dažniausiai žymi kelią į kapines. Stilizuoti kiparisai – ryškus Wilsono spektaklio įvaizdis, primenantis ir žvakes.
Kaip ankstesniuose spektakliuose, Wilsonas išlieka vizionieriumi, estetu, precizikos ir sceninės dermės meistru. „7 vienatvės“ – atskirų scenų vėrinys, atminty išlaikantis vaizdų dramaturgiją ir begalinės vienatvės lyriką. („Ir aš nešiausi širdį, beprasmišką naštą, / Į nakties prarają, kur baigiasi kiekvienas likimas.“)
Kiekvieno žmogaus patirtis, susijusi su Oskaro Milašiaus kūryba, labai individuali. Mano karta užaugo mintinai mokydamasi jo eiles iš Donatos Linčiuvienės sudarytos išsamios poetinių vertimų rinktinės lietuvių ir prancūzų kalbomis „Poezija“ („Vaga“, 1981). Vertėjai pripažįsta, kad poezijos vertimas prilygsta lietpalčio pamušalui, identiškos kokybės neįmanoma pasiekti, bet Milašių tuo metu buvome pasisavinę, priglaudę savo sielose, jis mums tiko greta Vytauto Bložės, Jono Juškaičio, Sigito Gedos ar Marcelijaus Martinaičio. Tarp ypač talentingų Milašiaus vertėjų – Vaclovo Šiugždinio, Valdo Petrausko, Antano Vaičiulaičio, Petro Kimbrio, Stasės Banionytės – šiandien galime džiaugtis Genovaitės Dručkutės maksimalistiniu atsidavimu verčiant šį poetą. Neseniai pasirodžiusios unikalios knygos „Laiškai“ (dvi dalys, 2020, 2023) leidžia suprasti, kaip ši vertėja arti Milašiaus. Ji tarytum keliauja greta jo, vaizdus ir įvaizdžius matydama tokiu pat intensyvumu kaip ir autorius. Prie Milašiaus visais laikais glaudžiasi jautriausi menininkai, jį bando interpretuoti talentingiausi aktoriai. Tarp lietuvių – Valentinas Masalskis, 1996 m. Jono Vaitkaus spektaklyje-misterijoje „Migelis Manjara“ suvaidinęs net ne personažą, o šventumą, dvasią. Spektaklio kūrėjams pavyko sukurti Milašiui tapatų kūrinį, kuris atskleidė jo grožį.
Wilsonas rafinuotą dvasinę Milašiaus kultūrą pavertė vaizdiniais, už kurių atsivėrė metafizinis lygmuo. Dvasingumas prasiveržė pro įvaizdžius, taip pat aktyviai formavusius būsenų peizažą. Wilsonui, scenos tapytojui, svarbi asketiška aplinka, išgrynintas gamtovaizdis. Jis tiksliai nurodė tikro dvasingumo ištakas. Kaip ir Milašius, režisierius neskubrus: stabtelėjęs jis užfiksavo tai, kas atskleidžia pasaulio gelmę. Nors „7 vienatvėse“ daugiausia pasitelkiamas žodis, čia judanti šviesa išlieka abiejų poetų svarbiausia dvasinės kaitos išraiška. Milašius, daug rašydamas apie šviesą, galėjo su ja skristi, o Wilsonui šviesa – palaiminga būsena, leidžianti greitai judėti tikslo link. Kaip ir muzikiniuose spektakliuose, „7 vienatvėse“ šviesos kaitą Wilsonas mistifikavo, stengėsi įsismelkti į judančios šviesos filosofiją. Šiame spektaklyje vilsoniškas daugiasluoksniškumas itin glaudžiai siejasi su tikėjimu, kurio šydas buvo praskleistas ne tik greta aktorių sakomų tekstų, bet atvirai siekiant ore pagauti vitališkos jėgos virpesius, mėginant tai, kas neregima, paversti tuo, kas regima. Spektaklyje kartu su Milašiumi ieškoma naujos realybės. Nors matome griežtus vaizdus, vyriškų ir moteriškų vaidmenų įvaizdžius, Wilsonas nepateikia dogmatiškos formulės, kaip ir kuo tikėti. Palikta visiška suvokimo laisvė. Kai kurie žiūrovai spektaklio metu verkė, o kai kurie taip ir neįveikė šios transcendentinės sienos. Muzikiniame kūrinyje pati muzika susieja vaizdinius, o dramos teatre nematomus dalykus paversti regimais – neįtikėtinai daug pastangų reikalaujanti užduotis.
Nuo 1964 m. 217 spektaklių pastatęs Wilsonas „7 vienatvėmis“ atsisveikino su mirtingųjų pasauliu, Milašiaus lūpomis dar kartą prisiminęs savo dievinamą motiną („Ant laimingo kalno, kurio tvirtus šlaitus / Lyg motinos rūpestis ir meilė / gaubia amžinas saulės drabužis...“). Nors ir nesugebėjo sūnui skirti trokštamos meilės, motina Wilsonui išliko labai svarbi.
Spektaklyje regime vieną kėdę. Aistringai jas kolekcionavęs, surinkęs apie aštuonis tūkstančius, „7 vienatvėse“ Wilsonas kėdę kaip simbolį naudoja trumpoje scenoje. Ir ta kėdė labai paprasta. Ji primena šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus „Hamlete“ naudotą kėdę, kurią kadaise buvo sumeistravęs režisieriaus tėvas. Atsisveikinant su gyvenimu lieka tik patys svarbiausi ir giliausi potyriai.
Spektaklyje „7 vienatvės“ aktorių tariami tekstai girdimi dvejopai: kartais su jais gali susitapatinti, o kartais jie reikalauja vienatvės. Žodžiai lieka žodžiais, nesužeidę širdies. Wilsonas, tai nujausdamas, pagrindinį Poeto vaidmenį skyrė aktoriui Dainiui Svobonui, kuris ne tik geriausiai integravosi į vilsonišką estetiką, grafinius spektaklio vaizdinius, bet ir poeziją išjautė aukščiausios meistrystės intonacijomis. Jam taip pat teko ir Don Žuano bei Tėvo tekstai. Aktoriui nereikėjo jokių pozų, jokios kūno plastikos, jis taip valdė sudėtingiausio piešinio energiją, kad kūno ir balso dermė it pjūklu skrodė sceną. Svobonas tapo Milašiaus kūnu ir krauju, o šį scenos genijų priglaudė Wilsonas, tarytum pasisavindamas Svobono-Milašiaus meninį kūną kaip savo išgyvenamos būsenos vienį. Aktoriui nereikėjo liūdėti ar verkti: liūdesys ir sielvartas buvo perskaitomi per storą grimo sluoksnį. Poetui neleista nuverkti grimo: aktoriui reikėjo atrasti hipertrofuotų būsenų poetines salas. Svobono sceninis išgyvenimas naikino bet kokias išraiškų kaukes, ir mes galėjome tiksliausiai patirti tą jausmą, dėl kurio ir kuriam buvo statomas šis spektaklis. Rafinuotų kompozicijų rinkinys be gyvo kūno ir autentiškų išraiškos formų vargu ar įsivaizduojamas. Poetui buvo lemta išgyventi ir Don Žuano atsivertimą. Don Žuano temą Wilsonas naudoja kaip beribį norą atrasti, panaudoti ir atsisakyti. Tam nereikalingi dideli apmąstymai, tiesiog privalai atiduoti tai, ką kažkada įgijai, ką turi.
Kaip strėlė tiesus ir kaip šviesos juosta judantis Gytis Laskovas šiame vaizdinių teatre įkūnijo net tris personažus – Don Žuaną, Raudonąjį angelą ir Adomą. Aktorius užbūrė sceniniu tikslumu. Disciplina, taiklumas, minimalistinė, bet skrupulingai apgalvota plastika Laskovui padėjo ne tik keisti pavidalus, bet ir tapti organišku Poeto antrininku, šešėliu. Kai 1922 m. vasarą Milašius lankėsi Lietuvoje (Labūnavoje, netoli Milašaičių), kunigas jį pavaišino ispanišku vynu, ant kurio jis pastebėjo užrašą „Don Quixote de La Mancha“. „Juk tai aš pats – Don Kichotas“, – prisipažino Milašius. Laskovas tą milašišką giją nutiesia iki mūsų. Tai rafinuotas, simbolistinis, o kartu atpažįstamas aristokratiškos sielos aktorius.
Kęstučio Jakšto Sganarelis, Vienuolė ir Baltasis lokys – grafiškai įtaigūs personažai, lyg „išlipę“ iš japonų paveikslų. Jakšto veidas geriausiai atspindėjo sudėtingą grimą, kurį kartu su perukais sukūrė Manu Halligan.
Jaunoji aktorė Miglė Navasaitytė dar iki premjeros, rodos, paprastai, bet labai taikliai nusakė kūrimo procesą: piešinys, kostiumai, judėjimo trajektorijos – ir tik tada vieno ar kito personažo dvasios kūrimas. Tarytum viskas atvirkščiai, nei įprasta tradiciniame teatre. Bet – įvyksta, pavyksta. Jos Lola, Sally, Baltasis garnys – įvairiabalsė polifonija, energijos koncentracija. Martyna Gedvilaitė – Sue, Dvasia, Beždžionė, Agnieszka Ravdo – Susie, Dvasia, Beždžionė – intensyvių poetinių tekstų gausoje kiekvienam žiūrovui atseikėjo tiek, kiek įmanoma suvokti, suprasti, išjausti. Negali sakyti, kad balsai skambėjo tolygiai. Klausydamasis kiekvieno atskirai, džiaugiesi šiuolaikine technika, bet girdėdamas juos vienyje iškart pastebi skirtingus „nustatymus“, kartais trukdančius jausmu, o ne protu suvokti meilės sklidinus balsus.
Visame Kaune pilna plakatų su baltai apsirengusiu Vladimiro Šerstabojevo Vienuoliu. Raudoni batai, rankose – maldaknygę primenanti knygutė ir nebaigti tarti žodžiai. Juoda burna – lyg kraujo krešulys, kuriame sustingusi kalba.
Vis dažniau apie teatro destruktyvumą pasisakantys žiūrovai „7 vienatves“ priėmė besąlygiškai. Intelektualinis pasaulis visais laikais ilgėjosi harmonijos. Wilsono harmoningo pasaulio pajauta ir paieška tapo atvira, jaudinančia būsena. Spektakliu nesiekiama nustebinti: ir Wilsonui, ir Milašiui buvo svarbu likti išgirstiems žmonių-paukščių, likti suvoktiems kaip ezoterinė pasaulio vizija („O dabar aš jiems pasakysiu, kad skristų namo“). Kartais atrodė, kad spektaklyje kalbama ne apie žemišką, o apie pomirtinę meilę. Visas reginys priminė priešmirtinę maldą ar įvadą į mirtį. Tai nėra pranašystė, tai tik būsimo pasaulio vaizdiniai. Spektaklyje, atrodytų, daug kalbama, bet čia svarbi net ne kalba, o genetinis kodas, leidžiantis susitapatinti su anapusybės aplinka.
Wilsonas nelaimingą žmogų universalizavo, savo asmeninius išgyvenimus ar potyrius perduodamas mums. Milašiaus tekstai koreliavo su maksimaliai atsidavusių aktorių plastika. Visi šio kūrinio žmonės-fantomai priversti įveikti nežemiškas sferas. Liūdesio sklidiname spektaklyje melancholiją jie pakeitė viltimi. Aktoriams pavyko žemiškus ir nežemiškus lygmenis supinti tarpusavyje ir paversti neatskiriamais.
„7 vienatvės“ slepia įvairius žmones, sklidinus pačių netikėčiausių polinkių. Wilsonas, kaip ir Milašius, nėra vien meilės ir ilgesio poetas, jam tiek pat artimas vaikų pasaulis, nes jo labai įtaigūs ir prasmingi vaizdiniai. Jie – lyg tam tikros pranašystės, lyg dar vienas poezijos lygmuo. („Dar vakar mano siela nebuvo pakankamai tyra, / Kad gyventų su augalais, gyvūnais ir vaikais.“) Kadaise lietuviškas pasakas Milašius išleido senąja prancūzų kalba, o Wilsonas prie jų prisilietė stilizuodamas personažus, juos paversdamas jaukiais ir kartu siurrealistiškais.
Visais atvejais, kad ir kokia būtų scena, spektaklio struktūra labai hermetiška. Net spektaklį bandantys išlaisvinti stilistiniai inkliuzai, kaip pokalbis apie „Maximą“, hermetiškumo nesuardo. Viso kūrinio metu gali justi režisieriaus siekį atskleisti paslaptį, kurią atskleidė poetas.
Šiame spektaklyje nėra Lietuvos. Nors ne apie tai ir ne dėl to buvo statomas spektaklis, būtent ši tema galėjo padėti „surišti“ poetiškąjį Milašių. Antrasis spektaklio režisierius ir teksto adaptacijos autorius Charlesʼis Cheminas, akivaizdu, tiksliai žinojo Wilsono sumanymą, darbo stilių, bet tie keli pabaigos potėpiai, kai po amžinybėn išėjusio Wilsono teko pabaigti spektaklį, liko regimi. Mene labai dažnai ir pritrūksta to vieno potėpio arba būtent jis pakeičia visą eigą. Todėl „7 vienatvėse“ galima ryškiai atskirti, kur yra Wilsonas, o kur jo partneris. Kompozitorius Hansas-Jörnas Brandenburgas linkęs į šiuolaikišką eklektiką, scenografė Stephanie Engeln, šviesų dailininkas Marcello Lumaca ir kostiumų dailininkė Flavia Ruggeri tęsė tai, ką savo eskizuose buvo sumanęs Wilsonas. Visų pagrindinis kriterijus – kūrinio estetika. Dėl jos kartais aukojamas ir pats tekstas, tiksliau, teksto lavina nespėja su monumentaliomis išraiškos formomis. Kita vertus, paklūstant vilsoniškam ritmui ir žvelgiant į spektaklį „atvirkščiai“, suvokiant jį per vaizdinius, įmanoma laisvai pakilti ir skristi. Tada galima gėrėtis mėnesiena, „romantiškai slystančia tarp šviesos šonkaulių“. Tada pusiaukelėje tarp žodžio ir teatro būsi prikeltas visatos tylos.
