Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

„Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.

Išvada peršasi kukli, nes pernelyg akivaizdi: Operos miestai – tai tradicijos bastionai, o miestas kaip opera, arba Miesto opera, regis, palikta šiuolaikinių menų ekspansijos laukui.

Ir jokio politiniam kabaretui būdingo šmaikštumo, parodijos, jokio improvizacijos džiaugsmo, netikėtumo ar teatrališko pramogos proveržio vaidinime nebūta.

Kuo toliau, tuo labiau manau, kad retas spektaklis tinka kiekvienam. Spektakliai turi savo žiūrovus, o šie atranda savo kūrėjus. Tačiau iš kūrinio neretai matyti, ką menininkai mano apie publiką.

Nei nišinių publikacijų skaitomumas, nei bendra šiandienė kultūros žiniasklaidos lauko kokybė neaugina nei vilties, nei savivertės, nei drąsos ir įgūdžių adekvačiai ieškoti papildomų lėšų.

Apie latvių dailininko Ludolfo Liberto (1895–1959) kūrybą Lietuvoje: jo scenovaizdžius ir kostiumus, sukurtus Valstybės teatre Kaune pastatytiems keturiems spektakliams.