„Matau, kad lenkai vis dar prisirišę prie žavingos lietuviško teatro tradicijos. Jos ieškome žiūrėdami net ir šiuolaikinę kūrybą“, – teigia lenkų teatrologė Karolina Matuszewska.
Pokalbis su režisieriumi Milo Rau: „Man patinka aktyvizmą, socialinę kovą derinti su menu. Nors vienų ir kitų tikslai gali nesutapti, vis dėlto kartu esame stipresni, negu būtume pavieniui“.
Spektaklis, kuriame jo kūrėjų žadėta vaikams papasakoti Vilniaus istoriją nuo seniausių iki mūsų laikų, kraštutinai nuvylė – išskyrus Tado Dešuko muziką, kone viskas atrodo nykiai.
Gal kartais reikia ir tokių linksmų, jaukių vakarų teatre su lengvais, bet kokybiškais kūriniais? Gal neverta iš kiekvieno spektaklio reikalauti prasiskverbti į būties gelmes?
Idėja „Sirenų“ rengėjams: atvežkit kada nors vieną puikų, kad ir brangų, spektaklį (vietoj keleto blankių), kuriame atsispindėtų šiuolaikinio teatro siekiamybės, padarykite [i]vieno spektaklio festivalį[/i].
Dvidešimtmetį šiemet švenčiančios „Sirenos“ tarptautine ir klubo programa žiūrovams ir teatro kūrėjams pasiūlė ne įspūdingus reginius, bet apmąstymų erdvę.
Nuo performansų iki mėgėjiškos saviraiškos, kvestionuotinų temų, taip pat tarpdiscipliniškumo, jungiančio performansą ir instaliacijas – čia buvo galima rasti visko.
Teatrologių pokalbis apie 2023-iųjų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programą. Ar kūrėjai žvelgia į pasaulį viltingai? Ką kalba jų spektakliai?
Kai režisierius tampa ir spektaklio draminio teksto (bendra)autoriumi: kaip režisierius-dramaturgas keičia aktoriaus ir personažo santykį ir jo požiūrį į jį supančią realybę?
