Abu spektakliai ateina į šio laiko efektais atakuojančią sceną ir moko mus paprasto dalyko – klausytis. Išgirsti visus garsus ir balsus. Ne tik tuos, kurie mums patinka.

„Vien knygoje užrašytas žodis yra labai stiprus, o kai scenoje jį balsu ištaria žmogaus kūnas, toks žodis yra pats paveikiausias“, – įsitikinęs vienuolis-dominikonas Mindaugas Slapšinskas.

Būtent mito ir dramos kūrinio idėjų sukryžminimas, savotiškas suliedinimas ir formuoja svarbiausius Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Tuoktuvės“ prasminius akcentus.

Kai opera iškeliauja į mažesnius Lietuvos miestus ir miestelius: visų operinių patirčių atsiradimas šalies regionuose turi bendrą vardiklį – asmeninius ryšius ir bendruomenės įsitraukimą.

„Matau, kad lenkai vis dar prisirišę prie žavingos lietuviško teatro tradicijos. Jos ieškome žiūrėdami net ir šiuolaikinę kūrybą“, – teigia lenkų teatrologė Karolina Matuszewska.

Pokalbis su režisieriumi Milo Rau: „Man patinka aktyvizmą, socialinę kovą derinti su menu. Nors vienų ir kitų tikslai gali nesutapti, vis dėlto kartu esame stipresni, negu būtume pavieniui“.

Spektaklis, kuriame jo kūrėjų žadėta vaikams papasakoti Vilniaus istoriją nuo seniausių iki mūsų laikų, kraštutinai nuvylė – išskyrus Tado Dešuko muziką, kone viskas atrodo nykiai.

Gal kartais reikia ir tokių linksmų, jaukių vakarų teatre su lengvais, bet kokybiškais kūriniais? Gal neverta iš kiekvieno spektaklio reikalauti prasiskverbti į būties gelmes?

Idėja „Sirenų“ rengėjams: atvežkit kada nors vieną puikų, kad ir brangų, spektaklį (vietoj keleto blankių), kuriame atsispindėtų šiuolaikinio teatro siekiamybės, padarykite [i]vieno spektaklio festivalį[/i].