Žvelgiant į Vilniuje pamatytus penkis programos kūrinius, ypač išryškėjo laukimo (kol kažkas ateis ir išspręs, pripažins) ir aplinkos spaudimo, absurdo bei net tam tikro sapniškumo motyvai.

9-asis šiuolaikinės operos festivalis NOA organiškai pratęsė šių festivalių kūrybinę liniją. Jo premjerose tolygiai atsiskleidė tiek socialiai orientuotos, tiek abstrakčios, metafizinės, iš kūrybinio intereso kylančios ir nuo aktualijų nutolusios temos.

Suprantama, pasipriešinimo aktas buvo paties teatro, režisieriaus Tiago Rodrigueso sumanytas kaip publikos kantrybės tyrimas, provokacija, bet ar kiekvienoj šaly sulaukia tokios reakcijos? Didžiuojuosi mūsų jaunimu.

Iki šiol nė vienas NOA festivalis nepasiūlė tokio masto didelių koprodukcijų (jų net trys: „Sporos“, „Jūratė“, „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti…“) ir tokio kiekio produkcijų, kurios neabejotinai turėtų pritraukti didelį užsienio prodiuserių dėmesį.

Individualizmo laikais, regis, vis dar įmanu susivienyti ir šiuokart visai sėkmingai atrakinti įsivaizduojamą M. K. Čiurlionio operos „Jūratė“ paslaptį XXI amžiaus kūrėjų žvilgsniu, o ne imtis mistifikacijos.

Kūriniai atvėrė iki šiol beveik negirdėtą ir neregėtą ansambliškumą be hierarchijos; stebino operos solistų ir muzikantų absoliutus į(si)traukimas į sceninį veiksmą LLLLOVE, kaip ir nepaprastai aktyvus choro vaidmuo „Sporose“.

Karolis Kaupinis „Dainų šventėje“ atiduoda galią dominuoti vaizdo medijai ir būtent ji diktuoja „dramą“. Čia daina – vaizdas, nostalgija, nuojauta apie ją, skambėjusią už kadro. Regis, pati šventė čia veikia kaip daina.

Varėna rugsėjo pabaigos-spalio laikotarpiu tampa kultūros centru: tokie festivaliai formuoja regioninį kultūros lauką ir tapatybę. Šių metų programa įrodė, kad lietuviškas teatras išlieka gyvas, įvairus ir drąsus.

Šiemet „Sirenos“ pasižymėjo ypač plačia klubo programa, kurios svarbiausiu akcentu tapo Queer pop-up. Buvo skaitomi pranešimai, vyko performatyvios paskaitos, diskusijos, atviro mikrofono ir drag pasirodymų renginiai.