Iš pradžių spektaklis man lyg ir patiko, patiko gyvas kontaktas tarp žiūrovų ir aktorių. <...> Nejaugi edukacinė dvasia – būtinai visko mokyti, viską aiškinti nepaliekant paslapčių, o kartu ir suprimityvinant reiškinį – užvaldys ir lėlių sceną?
Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją būtų galima pavadinti skoningu kompromisu – kažkuo tarp išlaikyto santūrumo ir gebėjimo neįklimpti į gryną patosą, gebant jame atrasti žiupsnius sveikos ironijos.
Aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu. Kaip tik mačiau gero knygos ir teatro ryšio pavyzdį – Mildos Mičiulytės spektaklį apie autizmą.
Skirtingų teatrinių kalbų sambūvis čia veikė ne kaip atsitiktinė repertuaro įvairovė, o kaip nuoseklus bandymas regiono žiūrovui pasiūlyti platesnį šiuolaikinio teatro patyrimo horizontą.
Tai retas LRT radijo teatro bandymas sujungti dokumentiką ir fikciją. „Ne ryšio zona“ leidžia skambėti konkrečioms žmonių patirtims, todėl pasakojimas apie gyvenimą pasienyje yra itin tikslus ir skaudus.
Aleksandros Jacovskytės parodoje „Teatras. Kostiumai. Eskizai“ – daugiausia kostiumų eskizų operoms ir baletams. Kartais atrodo, kad matai pirmą, dar neišbaigtą, tik svarstomo „užmetimo“ variantą. Bet ekspozicijos visuma daro gerą įspūdį.
Daug kalbėta apie bendruomenę ir bendrystę – matyt, reikėtų nepamiršti ir to, kad kiekvienas kartu esame ir jos variklis, turintis ją įgalinti rūpintis ne tik dėl (n)esamų nominacijų, bet ir mūsų laisve.
Atrodo, kad skirtinguose miestuose, skirtingose scenose kūrėjai ieškojo ne tik naujų formų, bet ir naujo kalbėjimo būdo – intymesnio, rizikingesnio, sąmoningai atsisakančio patogios reprezentacijos.
Ar tau artimesnė interpretacija, ar inscenizacija? Apie tai jau kalbėjome kitų spektaklių kontekstuose, tačiau, rodos, tokių „antrinių“ kūrinių vis daugėja. Net ir „Lietuviškos Vėlinės“ tam tikra prasme yra antrinis kūrinys.