„1990 m. Jūratė [Paulėkaitė] baigia Institutą. Nuo vasaros nebėra nei bendrabučio, nei maketinės. Kartais Jūratę pakviečia Nadežda Gultiajeva. Tiesiog duoda jai raktą, kai visa Nekrošių šeima išvyksta į Šiluvą ar Palangą.“

Scenos meno kritikų asociacijos suvažiavimas-konferencija buvo neįkainojama patirtis – tiek nerti į dokumentinio teatro temą, tiek įsikvėpti ateities darbams, tiek pasidžiaugti buvimu drauge.

Čia taip erdvu ir švaru, apgalvota, kad matai, iš ko įsižiebia aistrų ugnis. Scenografo sumanymas režisieriui leidžia improvizuoti, žaisti scenoje. Neabejoju, kad šis scenovaizdis įeis į scenografijos atradimų Aukso knygą.

Lygiai prieš 20 metų, 2005-ųjų birželio 15 d., pradėjo veikti „Menų faktūra“: šia proga kalbinami trys jos redaktoriai – svetainės įkūrėjas Vaidas Jauniškis, Rūta Oginskaitė ir Rima Jūraitė.

Scenos menų kritikės toliau apžvelgia 2025-ųjų festivalio „New Baltic Dance“ tarptautinę programą: „Į įtrauktį pamirštame įtraukti save, kaip lygiavertį, o ne dominuojantį elementą“.

Scenos menų kritikės apžvelgia festivalį „New Baltic Dance“: nuo Petrarcos kovų su kalnu ispanų-italų spektaklyje „Mont Ventoux“ iki prancūzų riterių dvikovų spektaklyje „Mirlitons“.

Labiausiai gaila, kai meninė nesėkmė ištinka didelio masto – didžiajai scenai ir brangiai sukurtą spektaklį. Kartais reikia pasakyti tiesiai, be užuolankų, bet su pagarba kūrėjams.

Lietuviška programa atskleidė temų ir formų spektrą: nuo sofistikuotų ar itin kamerinių, introspektyvių darbų iki socialiai angažuotų, tarpdisciplininių spektaklių ir performansų.

Apie ką šiandieną kalba menininkai? Kur skauda? Ką gydo? Nemažai jų bando kalbėti apie pasaulį, suvokti, koks jis yra, kas tu jame esi ar galėtumei būti. Ne visiems sekasi prasmingiau jį aprėpti.