Nė viena iš festivalio „Kiemas“ veiklų nesiekė tiesiog perduoti žinių apie teatrą. Vietoj to ugdė įgūdžius, reikalingus ne tik scenoje, bet ir kasdienybėje – gebėjimą bendradarbiauti, stebėti, klausytis ir interpretuoti kitų patirtis.
„Acis ir Galatėja“ užima išskirtinę vietą Georgo Friedricho Händelio palikime: nė viena kita opera jo gyvenimo metais nesulaukė tokios sėkmės – ši buvo pastatyta daugiau kaip septyniasdešimt kartų!
<...> Įdomių įspūdžių sukaupti darosi vis sunkiau, o ir ne apie viską norisi galvoti, rašyti. Ypač sudėtingi darosi santykiai su teatru. Mano akyse jis tolsta, blanksta, gūžiasi. Labai retai pamatai spektaklį, kuris sujaudina ir išlieka atminty.
Agnija Šeiko: „Šiuolaikinis šokis yra dar labai jauna šaka, todėl daug poreikių orientuotų į dabartį, tačiau reikia žvelgti ženkliai toliau: sodinti medžius, po kurių šešėliu – neaišku, ar pačiam teks prisėsti“.
Spektaklyje „Venecijos pirklė“ politikų figūros susipina su Shakespeare’o pjesės veikėjais ir virsta ne paviršiniais šaržais, bet komiškais personažais, kurie yra daugiau nei tik klišių rinkiniai ir pasižymi psichologiniu tikslumu.
2026-ųjų „Dramokratija“ parodo ne tik šiuolaikinės dramaturgijos temas, bet ir jos būseną – nuolatinį judėjimą tarp galimybės kalbėti ir gebėjimo tą kalbą įtvirtinti scenoje.
Scenos meno kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė tęsia pokalbį apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.
Scenos meno kritikių Ugnės Kačkauskaitės ir Dovilės Zavedskaitės pokalbis apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.
Sovietmečiu kultūra buvo laikoma svarbia ideologinio auklėjimo priemone. Iš spektaklių programų ir Kauno lėlių teatro veiklos labiau ryškėja edukacinė, ugdymo kryptis nei tiesioginė ideologinė kontrolė.