Įdomu, kad būtent klaidos šįkart atliko svarbią funkciją – gal net reikšmingesnę nei iš anksto suplanuoti atodūsiai ar tirpstančios baleto pozos, greičiausiai nurodančios kūno maištą prieš sistemą.
Spektaklyje „Aš visada šalia“ rodoma kita – ne reklaminė – motinystės „medalio“ pusė, tačiau taip tik pereinama nuo vieno kraštutinumo prie kito.
Spektaklyje vieno teatro ir vieno pastato egzistencija susipina į valstybės istoriją, į pasakojimą apie epochą, iš kurios išlipome, o jos liekanų dar pilna ir atrodo, kad niekada neištrūksi, nors šviesa rodo kelią.
Meilės istorijos „padauginimas“ nevirsta „Romeo ir Džuljetos“ tęsiniu, veikiau reveransu meilei iš pirmo žvilgsnio, kaip amžiaus ar patirties nevaržomai būsenai, galinčiai užklupti bet kuriame gyvenimo etape.
Išsivadavusi iš literatūrinio, sykiu fašistinio, narvo, Milena, miške ar jūros bangų supamame kelte pagaliau priklausei ne Franzui, ne mums, o sau.
Vietoj pikto kunigaikščio istorijos čia atsiveria vidinės sumaišties, kartų įtampos ir lūkesčių spaudimo paveikslas – nuolatinė būsena tarp troškimo judėti ir negalėjimo žengti pirmyn.
Ne „Kopelija“, bet „Smėlio žmogus“… Ir tai – didžiausias Lietuvos baleto šimtmečiui skirto LNOBT pastatymo privalumas – pagarbiai ir kūrybiškai naują Lietuvos baleto šimtmetį pradedantis XXI a. veikalas.
Adomo Juškos režisuotame spektaklyje „Menka detalė“ publikos patogumas atsidūrė paskutinėje vietoje – nepatogi ne tik tema, bet ir žiūrėjimo būdas. <...> Šiuo atveju kuo daugiau diskomforto, tuo autentiškesnė patirtis.
Nors šokio spektaklyje „Shield is a Weapon“ kalbėta apie skydą, tikrasis kūrėjos Lizos Baliasnajos ginklas, kaip ir ankstesniuose kūriniuose, išlieka skalpelis. Būtent taip tiksliai, pasirinkusi ją dominančią temą, menininkė pjausto visus galimus jos sluoksnius.
