Režisieriaus Karolio Kaupinio spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ sugyvena nusilenkimas Lietuvos teatrui ir kandi pašaipa. Švelniai gelianti, bet tikrai ne pikta.
Istoriniai įvykiai, sumišę su asmenine patirtimi, kūrinį paverčia daugiasluoksniu, įdomiu, įtraukiančiu. Čia viskas pajungiama ne istorijos apžvalgai, o apeliavimui į dabartinę sąmonę, į neakivaizdžiai tebesitęsiančius įvykius.
Sudėtingas, emociškai sunkus ir netgi liūdnas „miške“ yra savalaikis ir labai reikalingas kūrinys – juk ne tik ekologiniu ar istoriniu požiūriu miškas jau seniai nėra savaiminė, nekintanti duotybė ar prieglobstis.
Tarsi tris valandas stebėta įtampa ir keistumas niekur nebūtų nuvedęs. Tarsi atgauti vardą, susigrąžinti save ir teisę į savo netobulą gyvenimą būtų nesvarbu. O jeigu tai nesvarbu – kam tuomet iš viso statyti šią pjesę?
„Kastuko“ vaizdo projekcijos ir muzikiniai intarpai tikslinei spektaklio auditorijai leidžia pajusti, kad tikrosios kultūros vertybės nesensta ir netampa gėdingos – jos laiko erdvę, kurioje kuriame šiandien.
Spektaklis primena menininko atminimui skirtą ritualų parodą, kurioje lankytojas nuo vieno vizualinio kūrinio keliauja prie kito lydimas išraiškingos, žanriškai ir ritmiškai priderintos muzikos bei poetinių, garsinių epigrafų.
Tokia sankaupa Lenino ir Stalino atvaizdų, sąjungą garbinančių atvirukų ir kitos sovietinės atributikos sukelia šleikštulį. Bet kuo nemaloniau į visa tai žiūrėti, tuo stiprėja suvokimas, kad žiūrėti reikia.
O ko siekė „Trukdžio“ kūrėjai, vis pertraukdami veiksmą, neleisdami jam plėtotis, atsisakydami pasakoti Lisės Mundus istoriją? <...> Lisei nepaklusus numatytam scenarijui, spektaklis baigiasi.
Finaliniai tonai tarsi neleidžia abejoti – spektaklis kuriamas iš meilės, ilgesio, pagarbos, susižavėjimo. <...> Vis dėlto, ilgiuosi kito reiškinio – teatro meilės laiško žiūrovui, kurį perskaičius pakyli aukščiau kasdienybės.
