Šokio spektaklio „Abraxas“ kūnai tarpusavyje sąveikauja: kartais pinasi, liečiasi, kartais vienas kitam kažką šnabžda, tačiau dažniausiai šie kūnai leidžiasi į klejones vieni, tarsi paveikti kurios nors mistinės miško būtybės.
Paulius Markevičius savo nerimastinga maniera sugeba empatiškai priartinti žiūrovą, ir Tomo nerimas virsta nerimu, kad Tomui pasisektų. <...> Tačiau būtent tuomet, kai Tomas pats patiki savo sėkme, žiūrovas atitolsta.
Režisierė Nicola Panzer primena: kad ir kur išvyktum ar nukeliautum – nuo savęs nepabėgsi. Visa mūsų praeitis vis vien stovi išsirikiavusi už nugarų. Mūsų tėvai, vaikai, mylimieji. Ir visos per gyvenimą sutiktos meškos.
Nusileidus į Vilniaus „Lėlės“ mažąją salę galima pajusti giliai senamiestyje pasislėpusio baro teikiamą viltį. Bet viso labo gauname tvarkingą istorijų apie klaidžiojančias sielas dėlionę. Tai nėra blogai, tik ištroškusio nepagirdo.
Trokšdama vyriškos laisvės, ji ima tarnauti vyrų poreikiams. O pačios Emos norai? Jie parodyti labai fragmentiškai, palikti tarsi tarp eilučių. Simboliška: Frljićiaus kuriamame pasaulyje Moters norai nėra svarbūs, todėl nesulaukia dėmesio.
Žilvino Vingelio kuriamai vaizdinijai, kaip ir pasaulėjautai, artimesnis ne absurdas, kuriam priskiriama Ionesco pjesė, bet siurrealizmas. Jo „Naujasis nuomininkas“ nėra persmelktas nevilties ir beprasmybės.
Jei britų dailininkas Williamas Blakeʼas tapytų paveikslą pagal šį spektaklį, tikriausiai centre jis paliktų Heraklio lanką laikantį Filoktetą, tik jo strėlė būtų nukreipta ne į draugus.
Kodėl kažkas 2026-aisiais turi režisuoti kaip Juozas Miltinis, Povilas Gaidys ar Rimas Tuminas? Kodėl pykstama ant metaforos, simbolio, o ne ant realaus gyvenimo? Kodėl kūrėjui bandoma paaiškinti, ką jam turi skaudėti?
Patekę į „Limbo“ erdvę mes, vietoje žadėtų dešimties šio žodžio prasmių ir galbūt iš to kylančių dešimties skirtingų pasakojimo registrų galimybės, liekame plaukioti vis viename ar dviejuose. Ir tai prailgsta.
