Recenzija apie spektaklio-performatyvios paskaitos „tremolo“ pristatymą Ravenoje, teatro festivalyje POLIS. Tekstas italų kalba publikuotas interneto svetainėje Paneacquaculture.net.
Esame Ravenoje, kur jau 9-ąjį kartą vyko teatro festivalis POLIS. Šiemet festivalio meno vadovai „ErosAntEros“ (ilgai gyvuojanti menininkų draugija, suburta Davido Sacco ir Agatos Tomšič) pasirinko pažvelgti Šiaurės kryptimi, pristatydami „Nordic Focus“ programą, kurioje gegužės 5–10 dienomis žiūrovai išvydo geriausią, ką siūlo šiuolaikiniai Baltijos šalių ir Skandinavijos teatrai. Festivalio, pasiūliusio daugiau nei 30 renginių (spektaklių, premjerų, susitikimų), simboliu tapo Gianlucos Constantinio sukurtas darbas – Gretos Thunberg portretas, kuriame mergina iš Šiaurės žvelgia į tolį, o ją supančio pasaulio naujai pradžiai, regis, būtinas atspirties taškas – geografiniai ir konceptualūs paribiai. Tarp labiausiai laukiamų darbų buvo gegužės 6 d. Teatro Rasi pristatyta jaunos režisierės iš Lietuvos Lauros Kutkaitės performatyvi paskaita. Spektaklis vadinasi „tremolo“ – terminu, kuris muzikoje reiškia greitą ir įkyrų garso, intervalo ar akordo kartojimą. Apie ką yra „tremolo“? Apie malonumą.
Taip, tą malonumą, seksualinį, čia perteikiamą iš moters perspektyvos. Scenoje kartu su Laura Kutkaite pasirodo Kristina Morta [Paškevičiūtė-Berulienė], kartu jos siekia paversti žodį virpėjimu: iš malonumo, žinoma, bet taip pat ir iš baimės. Baimės nepateisinti lūkesčių, kuriuos visuomenė įkalė mums tarsi vinis. Baimės nuklysti nuo elgesio normų, kurių nesirinkome, bet kurias išmokome kartoti, kol jos tapo mūsų intymumo garso takeliu.
Moterų seksualinis diskomfortas – tai sudėtinga ir dažnai visuomenės sveikatos kontekste nematoma problema, kuriai įtakos turi biologija, psichologija ir kultūra. Skaičiai, kai juos pavyksta ištraukti į dienos šviesą, yra įspūdingi. Žurnale „BMC Womenʼs Health“ 2025 m. publikuota pasaulinė metaanalizė apibendrino dvi dešimtis tyrimų, atliktų su daugiau nei 36 tūkstančiais reprodukcinio amžiaus moterų, ir nustatė, kad moterų populiacijoje lytinių sutrikimų bendrasis paplitimas siekia 47,8 proc. Kitaip tariant, beveik kas antra moteris vienokia ar kitokia forma patiria nepasitenkinimą, ar jis būtų susijęs su geismu, susijaudinimu, orgazmu, ar skausmu. Bet galbūt iškalbingiausias yra kitas rodiklis: tarp moterų, kurios kreipiasi pagalbos dėl šių problemų, nemaža dalis (nuo 31,8 proc. iki 83,4 proc.) nurodo patiriančios tam tikrą emocinį diskomfortą: frustraciją, nerimą, gėdą. Taigi, tai nėra vien klinikinė problema, bet ir subjektyvi kančia, kuri griauna savivertę ir santykius.
Kutkaitė nesislepia už painių metaforų ir pradeda spektaklį nuo žiūrovų apklausos, kurios metu ji kartu su Kristina Morta ant scenos yra tarsi dvi vedėjos subretės, kol publika balsuoja savo telefonais ir taip gimsta negailestingas paveikslas, vaizduojantis padėtį būtent šioje konkrečioje pasaulio vietoje; vietoje, kurioje nėra varžomos laisvės ir kuri laikoma atvira – Italijoje. Bet nepaisant visko...
Pasirinkta performatyvios paskaitos forma veikia, nes moters kūno, lytinės sveikatos, savivertės temas atskleisti reikia duomenų, tyrimų, tikrų istorijų, bet joms taip pat reikia scenos, nuo kurios pagaliau galėtų prabilti. Tam, kad moksliniai duomenys susipintų su dokumentiniais liudijimais asmenų, identifikuojančių save kaip moteris, reikalinga „švelnioji jėga“. Žinoma, žiūrovai, patyrę 8-ojo dešimtmečio kultūros revoliucijos skonį, gali paklausti, ar tikrai prabėgus penkiasdešimčiai metų vis dar egzistuoja būtinybė informuoti, aiškinti, šviesti, bet galbūt būtent tai ir yra priežastis, kodėl šis spektaklis tapo neatsiejamu festivalio programos, orientuotos į mokyklas, dėmeniu, tad ir su rytiniu rodymu, dedikuotu vyresnių klasių moksleiviams. Nes mes neturime prabangos pokalbius apie moters malonumą, kūną, internalizuotus lūkesčius vesti suaugusiųjų būryje už uždarytų durų, jie yra švietimo, pilietinė, politinė būtinybė. Ir Kutkaitė tai puikiai suvokia. Ji jau yra laimėjusi geriausios jaunosios režisierės apdovanojimą festivalyje „Fast Forward“ Dresdene, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ Lietuvoje. Jos kuriamo teatro ašys yra kūnas, lytis, socialinė atskirtis ir tapatybės klausimai.
Vieną akimirką abidvi atlikėjos išsirengia nuogai. Vis dėlto, nuogo kūno demonstravimu jos neieško skandalo ar nežymi protesto, jis rodomas natūraliai, kone kasdieniškai, o abi atlikėjos tęsia dialogą su publika lyg niekur nieko. Tokiu būdu tikslingai siekiama ištrinti lygybės ženklą tarp nuogumo ir pažeidžiamumo ar susijaudinimo, tarp nuogo kūno ir aukos kūno. Kutkaitė prisipažino, kad apie savo malonumą pradėjo galvoti „neįtikėtinai vėlai“ ir tik po nemalonių patirčių nusprendė, kad kūryba yra jos priemonė išsilaisvinti. Pasirodyme „tremolo“ persipina mokslinių tyrimų duomenys ir anoniminiai moterų, atsiliepusių į viešą kvietimą papasakoti apie savo patirtis, liudijimai. Taip išryškėja kolektyvinis portretas, kuriame galima įžvelgti tiek nepasitenkinimą, neišmanymą, tiek atradimo džiaugsmą ir žaismingumą. 2026 m. „tremolo“ laimėjo „Auksinį scenos kryžių“ [iš viso – du apdovanojimus], reikšmingiausią teatro apdovanojimą Lietuvoje, geriausios dramaturgijos ir tarpdisciplininio scenos meno kūrinio kategorijose. Kritikai įvertino spektaklio gebėjimą universiteto auditoriją paversti intymaus ir kartu politinio dialogo erdve, kai paskaita tampa performansu, bet performansui niekada netrūksta akademinio griežtumo.
Viena detalė, kurią pabrėžia kritikai, yra subtilus galios valdymas scenoje. Abi aktorės, nors yra visiškai nuogos, išlaiko tiesią laikyseną, nenuleidžia žvilgsnio, o jų ramiuose balsuose pasigirsta ironijos gaidelės. Jos neprašo užuojautos, nevaidina aukų. Priešingai, pasitelkdamos humorą (vieną svarbiausių Kutkaitės teatro raiškos priemonių), griauna populiariausius mitus apie moters seksualumą, pademonstruodamos, kad dažnai mokslas byloja visiškai priešingai tam, ką iš kartos į kartą kartoja populiarioji kultūra. Taip ši performatyvi paskaita tampa mažu epistemologinio pasipriešinimo aktu: grąžinti moterims teisę pažinti savo kūną be gėdos ir galbūt pagaliau juo mėgautis.
Tačiau „tremolo“ – tai kolektyvinis kūrinys: Kutkaitės komanda yra beveik išskirtinai moteriška ir tai nėra atsitiktinumas. Ant scenos, greta režisierės, lipa ir Kristina Morta P. B. – atlikėja įkūnija tuos balsus, tuos kūnus, tuos klausimus. Judesius sukūrė choreografė Agnietė Lisičkinaitė, radusi fizinę išraišką nerimui ir troškimams. Garso sritis, itin svarbi refleksijoje apie pasikartojimą ir virpėjimą, buvo patikėta kompozitorei ir vokalo konsultantei Jūrai Elenai Šedytei. O Sofija Laurušonytė sukūrė grafiką ir animaciją, įskaitant finalinę sceną – ilgą vaizdų seką, kurioje sugretinami tikri ir instagraminiai, fotošopu pagražinti kūnai. Emilija Griškonytė talkino dramaturgijoje, o Elena Marija Veleckaitė aprengė kūnus vintažiniais drabužiais, balansuojančiais tarp akademinės drausmės ir nuodėmės. Į Italiją spektaklis atvyko su vertimu, kurį parengė Jacopas Rocca ir Lucia Venanti, atidžiai prižiūrint profesorei Adelei D’Arcangelo iš Bolonijos universiteto Vertimo studijų katedros.
Bet grįžkime prie skaičių, nes, kaip jau buvo pasakyta, potraukis yra jautri tema: sumažėjusio seksualinio potraukio sutrikimo paplitimas, priklausomai nuo klinikinių tyrimų, svyruoja nuo 8 proc. iki 91 proc., o orgazmo sutrikimai paliečia nuo 7,9 proc. iki 93 proc. moterų. Tokie platūs rėžiai atskleidžia, kaip sunku apibrėžti, kas yra „normalu“ toje srityje, kurią taip stipriai veikia socialiniai lūkesčiai ir netiesioginis spaudimas. Kita metaanalizė, 2025 m. publikuota „ScienceDirect“, kurios dėmesio centre atsidūrė Afrikos žemynas, nustatė panašius rodiklius: 76,2 proc. moterų kentėjo nuo seksualinio potraukio sutrikimo, 73,1 proc. – nuo orgazmo sutrikimo, o 51,6 proc. patyrė skausmą lytinių santykių metu. Šie skaičiai rodo, kad moterų seksualumas dažnai yra tarsi minų laukas. 2020 m. Italijoje atliktas tyrimas, kurio metu apklaustos 1 034 jaunos moterys, parodė, kad tos, kurios nurodė jaučiančios skausmą makštyje (30,8 proc. imties), pasižymėjo reikšmingai prastesniais rodikliais visose seksualinio funkcionavimo srityse, taip pat aukštesniu psichologinio skausmo lygiu ir prastesne gyvenimo kokybe. Kitaip tariant, skausmas nėra vien fizinis: jis izoliuoja, gąsdina ir dažnai net nebūna aptariamas su gydytoju. O kai kančia tampa lėtinė (trunka ilgiau nei šešis mėnesius), blogėja seksualinis potraukis, pasitenkinimas ir pats skausmo pojūtis. Situaciją dar labiau komplikuoja smurtas, kuris išlieka vienu pagrindinių moterų seksualinį diskomfortą lemiančių veiksnių. 2025 m. atnaujinti „Istat“ duomenys rodo, kad Italijoje 6,4 milijono moterų – beveik viena iš trijų 16–75 metų amžiaus grupėje – bent kartą gyvenime yra patyrusios fizinį arba seksualinį smurtą. Konkrečiai seksualinį smurtą patyrė 23,4 proc., o 16–24 metų grupėje šis rodiklis siekia net 31 proc.
Be to, net pusės visų atvejų smurtautojas yra partneris arba buvęs partneris – žmogus, kuris, paradoksaliai, turėtų būti artimiausias ir kuriuo pasitikime. Dar 13,5 proc. dirbančių moterų yra patyrusios priekabiavimą darbo vietoje, o tarp jaunesnių moterų šis rodiklis išauga iki 21,2 proc. Trumpai tariant, moterų seksualinio diskomforto paveikslas yra negailestingas: itin didelis seksualinių sutrikimų paplitimas, stiprus emocinis kančios ir gėdos dėmuo, giliai įsišaknijęs lytinis priekabiavimas ir kultūra, kurioje į moterų patiriamą malonumą bei jų gerovę nežiūrima pakankamai rimtai. Šiandieninis iššūkis – ištraukti iš specializuotų žurnalų į dienos šviesą šiuos skaičius ir perkelti juos į emocinio ugdymo programas, ginekologines konsultacijas ir kasdienius pokalbius. Nes jau žinome, kad tyla negydo.
Dėl visų išvardytų priežasčių, bendradarbiaujant su teatro festivaliu POLIS, taip pat su Ravenos „Moterų namais“ (Casa delle Donne), buvo surengta diskusija tarp žiūrovų, menininkių ir rašytojos Giulijos Blasi. Tuo norėta parodyti, kad „tremolo“ nėra paskaita, kurioje žinantieji skaito nežinantiesiems, bet pokalbio pradžia. Spektaklio tikslas – aiškiai deklaruojamas, beveik naiviai skaidrus – padėti kiekvienam žmogui jaustis normaliam ir sveikam savo seksualiniame gyvenime. Ši idėja skamba kone banaliai. Tačiau iš tiesų tai yra viena radikaliausių užduočių, kokias šiandien gali sau išsikelti teatras. Nes normalumas niekada nėra duotybė, niekada nėra savaime suprantamas ir niekada nėra vienodas visiems. Tai kasdien vykstanti kova, sudaryta iš klausimų, kurių niekada nedrįsome užduoti, ir atsakymų, apie kuriuos net nenumanėme, kad juos nešiojamės savyje. Kai spektaklis buvo rodomas mokykloms, o jauniems žiūrovams buvo garantuotas anonimiškumas ir jie galėjo užduoti klausimus privačiai, ši dalis netikėtai užtruko ištisą valandą. Klausimai nesibaigė: jaunos moterys ir vyrai norėjo žinoti, suprasti, dalintis. Klausimai tekėjo lyg upė, jie buvo empirinė tų baimių ir nepatogumų, apie kuriuos kalbėta, išraiška, tų dalykų, kurie galbūt niekada visiškai neišnyksta, tačiau kiekviena karta turi juos pažinti ir iš naujo su jais susidurti, nes jie niekada nebūna išspręsti kartą ir visiems laikams.
Abu festivalio meno vadovai – Davidas Sacco ir Agata Tomšič – pabrėžia, kaip svarbu buvo į festivalį atvežti „tremolo“ – kūrinį, kurį abu ir pasirinko kaip darbą, vertą pasiūlyti bendruomenei. Festivalyje, kuris vadinasi POLIS, parodyti tokį spektaklį – reiškia sugrąžinti į viešąją diskusiją tai, kas pernelyg ilgai buvo uždaryta privačiose erdvėse: už miegamųjų kambarių durų ar medicininių konsultacijų tyloje. Moterų malonumas nėra dėmesio neprivalomas laukas, nėra lengvabūdiška tema ir nėra kažkas, dėl ko reikėtų gėdytis. Tai sveikatos klausimas. Laisvės klausimas. Demokratijos klausimas. Ir jei pažvelgti jam į akis reikia „švelniosios jėgos“, tebūnie. Nes švelnumas, patyrėme, kad dažnai yra aukščiausia drąsos forma.
-----
Spektaklio pristatymas festivalyje POLIS yra dalis programos „Lietuvos kultūra Italijoje 2025–2026“, kurią įgyvendino Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos Respublikos ambasada Italijos Respublikoje.
Iš italų kalbos vertė Edita Masiulianec
Publikaciją redagavo „Menų faktūros“ redakcija
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
