Neįtikėtina ir neramu, kaip pasimiršta nevykę politiniai manevrai. Su įkarščiu aptarinėjama naujiena gali būti tokio masto, kad, atrodo, toliau jau niekur. Karščiausia tema buvęs koks nors įvykis po mėnesio ar kelių natūraliai užkalkėja begalės naujos informacijos nuosėdomis. Pasvarstymus apie rezonansines žinias ir žmogišką polinkį jas užmiršti įtraukiu tikėdama, kad garso spektaklio „Ne ryšio zona“ (Menų agentūra „Artscape“ ir LRT Klasika) pagrindu tapusią situaciją bus užmiršęs ne vienas.
2017 m. Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje vidaus reikalų ministro pareigas ėjusio Eimučio Misiūno įsakymu vykdytos diversiją imituojančios pratybos. Pagal scenarijų, Lietuvos sieną perėjusi priešiška grupė pajuda Šalčininkų kryptimi ir ten bando užimti policijos komisariatą. Esminis testas, kaip į tokį užpuolimą reaguotų atsakingos institucijos, buvo slaptumas – apie pratybas nežinojo nei vietoje dirbantys eiliniai pareigūnai, nei gyventojai. Praėjus devyneriems metams nuo šio, kaip apibūdino Skvernelis, „prisvilusio blyno“, „Ne ryšio zonos“ kūrėjai atkreipia dėmesį į retoriką, užgavusią vietos gyventojus. O kaip kitaip reaguoti, kai nuolat susidurdamas su stereotipais dar išgirsti apie valdžios atsiųstų menamų „žaliųjų žmogeliukų“ skelbiamą „Šalčininkų liaudies respubliką“. Šalčininkų rajono apylinkės – strategiškai jautri vieta, tad vykdyti pratybas čia tikslinga. Bet suprantama ir tai, kad svetimumo jausmo savoje šalyje gniaužomos bendruomenės jaučia kartėlį dėl viešojoje erdvėje plėtotų naratyvų.
Dramaturgės Erikos Urbelevič ir režisieriaus Nauberto Jasinsko garso spektaklyje „Ne ryšio zona“ išgalvotas naratyvas susipina su dokumentika. Minėtos pratybos tapo dramaturginiu stuburu, o iš pokalbių su vietiniais surinkta medžiaga – aktorių išsakomomis mintimis. Ar kūrinys atitinka reprezentacinius bendruomenių lūkesčius, galėtų atsakyti tik pačios bendruomenės. Vis dėlto, žvelgiant iš šalies, garso spektaklis kyla iš etiškų paskatų, nes kurtas žmogaus, kuriam ši tema anaiptol ne svetima. Iš Dieveniškių kilusi dramaturgė Urbelevič, kurios pase įrašyta lenkų tautybė, pati dalijasi patirtimis apie savo tapatybės klausimus. Jei prisiminsime 2018 m. Jono Tertelio kurtą dokumentinį spektaklį „Nežinoma žemė. Šalčia“ pagal šalčininkiečių pasakojimus, recenzentai pasigedo būtent tapatybės, tautinės savivokos, kalbinės aplinkos temų plėtojimo. „Ne ryšio zonoje“ šie motyvai skleidžiasi natūraliai.
Veiksmas apvelkamas išgalvota tiesiogine aktualijų laida „Valstybė tiesiogiai“, o tikrumo pojūtį sustiprina laidos vedėją Tomą įgarsinusi žurnalistė Agnė Skamarakaitė. Taip pat girdime žinias trumpai pristatančią žurnalistę Jovitą Vitkauskę. Pradžioje pasigirsta informacijos anonsas apie neramumus pasienyje, bandymus nelegaliai kirsti sieną, oro uosto veiklą sutrikdžiusius kontrabandinius balionus. Jei kas paleistų šį radijo įrašą nepaaiškindamas, kad tai spektaklis, išties būtų lengva supainioti jį su tikromis žiniomis, kai girdi nūdienos aktualijas iš žurnalistės lūpų. Šalčininkuose dirbantis Gedimino Rimeikos įgarsintas korespondentas Pranas praneša naujienas iš vietos. Ryšys vis nutrūksta, o atkūrus bendravimą Pranas ima pasakoti nerimą keliančius dalykus apie ginkluotus asmenis. Kad vaizdas būtų aiškesnis, pasisakyti kviečiami ir politikai. O jie (Naubertas Jasinskas, Algirdas Gradauskas) į klausimus atsakinėja tikrai susirūpinimu dėl situacijos nedvelkiančiu tonu, gana abejingai. Lyg tokios neskelbtos miesto policijos pastato užgrobimą imituojančios pratybos – savaime suprantamas reikalas.
Pavadinimas parinktas daugiaprasmiškai taikliai. Ne ryšio zona – tai spektaklio metu trūkinėjantis ryšys tarp laidos vedėjos ir vietoje esančio žurnalisto, pasitelktas ryšio blokavimas per pratybas, o kartu praktinė pasienio ruožo problema. Negana to, socialinio ryšio nebuvimas tarp teritorijos gilumos ir pakraščių. 2017 m. plačiai kalbėta apie tai, kad Šalčininkų gyventojai liko abejingi ir, pastebėję ginkluotus neatpažintus asmenis, nesikreipė į policiją. Spektaklyje, remiantis pokalbiais su šalčininkiečiais, bandoma ne griežtai analizuoti ir pateikti vertinimą, o veikiau atsargiai pasvarstyti, kodėl vietos gyventojai dažniau renkasi tylėti. Galbūt todėl, kad nelabai yra kas girdi. Nes pokalbis visuomet prasideda nuo pakraščių kitoniškumo akcentavimo.
Šis garso spektaklis vertingas keleriopai. Į teatro panoramą jis įneša smarkiai stokojamo politiškumo, žmonių gyvenimiškomis patirtimis paremtos paskatos pradėti diskusiją. Negana to, atsispirdamas nuo 2017 m. pratybų, ne tik pasikloja sau tvirtus pagrindus pagavia forma kalbėti apie tautines mažumas, bet ir iškapsto kolektyvinėje visuomenės atmintyje primirštą įvykį, taip į paviršių iškeldamas po kilimu sušluotus nenusisekusius politinius ėjimus. Svarbu ir tai, kad ketinta vėliau rengti perklausas su vietiniais, po jų viską aptarti. Būtų įdomu sužinoti, kaip klostėsi šie susitikimai. Niekas juk ir nesitiki, kad vienas kūrinys staiga prikels tautinę sanglaudą, tačiau nuo kažko pradėti reikia. Ypač kai valstybė apmaudžiai pati sau šaudo į kojas stabdydama Rytų Lietuvos kultūrinių projektų finansavimą.
