Árpádas Schillingas – patyręs teatro kūrėjas ir socialiai angažuotas menininkas, pagarsėjęs Viktoro Orbáno kritikas, 2018 m. dėl politinių priežasčių palikęs Vengriją. Lietuvoje Schillingas yra sukūręs keletą garsiai nuskambėjusių spektaklių politinėmis temomis – „Didis blogis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015), „Autonomija“ (Valstybinis jaunimo teatras, VJT, 2018), „Barbarai“ (VJT, 2023). Naujausias režisieriaus darbas – Klaipėdos jaunimo teatre pastatytas „Mažasis Ejolfas“ pagal moderniosios dramos klasiko Henriko Ibseno mažiau žinomą vėlyvąją pjesę. Iš kitų Schillingo pastatymų jis išsiskiria nežymiu politiškumu ir abstraktesne teatro kalba, tačiau yra ne mažiau paveikus.
Kūrinys pastatytas realistine Ibseno dvasia, tačiau veiksmas abstrahuotas nuo konkretaus laikmečio – šį įspūdį sustiprina minimali scenografija, visą krūvį perkelianti ant aktorių pečių. Negalėdami pasislėpti už šiuolaikinei scenai būdingų specialiųjų efektų ar gausių dekoracijų, aktoriai turi visą Ibseno pjesės pasaulį atskleisti savo kūnišku buvimu tuščioje erdvėje, ir su šiuo iššūkiu sėkmingai susitvarko.
Siužetas sukasi apie pasiturinčią Almersų šeimą ir trapią jos santykių konsteliaciją. Alfredas (Donatas Stakėnas) – ironiška figūra: inteligentas, rašantis knygą „Žmogaus atsakomybė“, tačiau pats apleidęs savo vaiką Ejolfą (Osvaldas Tokarevas), turintį judėjimo negalią. Ironiškas ir Alfredo vėlesnis „moralinis atsivertimas“ – pasiryžimas atsidėti sūnui. Vos paskelbęs naują tėvystės misiją, Alfredas dėl savo aplaidumo praranda vaiką. Vaiko kitoniškumas iškelia gebos priimti ir mylėti Kitą klausimą – jis tampa kertine per visą kūrinį einančia linija. Sudėtingas Alfredo ir žmonos Ritos (Laima Akstinaitė) santykis, jautriai atskleistas aktorių, balansuoja tarp aistringos meilės ir noro savintis. Šeimos dinamika išryškina daugeliui pažįstamas meilės negalias ir bergždžias pastangas keistis. Stipru, kad spektaklyje sugebama išvengti moralizavimo, bet tuo pat metu rimtai narplioti atsakomybės ir meilės klausimų painiavą.
Meilės ir atsakomybės klausimai čia atsiveria ne tik kaip neišsprendžiamai sudėtingi, bet ir kaip keisti, nejaukūs, net šiurpūs. Tą keisto šiurpo atmosferą kuria trys spektaklio momentai. Pirma – netikėtai veiksmą sustabdantys sapniški muzikos intarpai, kurie leidžia žiūrovui pabūti su reginio poveikiu ir veikia kaip brechtiškasis atitolinimo efektas (vok. Verfremdungseffekt). Antra – stipriai suvaidinta „žiurkių moters“ (Rugilė Latvėnaitė) scena – ji veikia kaip lemtingas nesuvokiamos jėgos įsiveržimas į veikėjų gyvenimą, siurrealus įtrūkis realistinio reginio paviršiuje. Trečia – spektaklio finalas, kai po tragedijos ir visiško veikėjų pasaulio iširimo lyg niekur nieko atkuriama normalybė. Šis staigus sugrįžimas į kasdienybę, kai Alfredas ir Rita įsitraukia į įnirtingą svarstymą, kur namuose reikėtų pakabinti vėliavą, trikdo ir parodo, koks mažas atstumas nuo kasdienybės iki visiško siaubo ir atgal. Čia spektaklio veiksmas nukrypsta nuo Ibseno teksto. Originali pjesė baigiasi iškilminga naujo gyvenimo deklaracija – pakelta vėliava, pasiryžimu globoti vargstančius vaikus. Schillingas šios patetikos atsisako: jo spektaklio pabaiga ambivalentiška, pakibusi tarp vilties ir saviapgaulės. Šie momentai išveda iš grynojo psichologinio realizmo.
Schillingui būdinga socialinė kritika šiame spektaklyje nežymi ir labiau sutelkta į individą – atsakomybės ir (ne)gebos mylėti klausimai įtaigiai kalba daugeliui, bet neveda į bendrus sprendimus. Šmėsteli ir turto, privilegijos bei nelygybės motyvai, tačiau jie lieka antrame plane.
Spektaklis išpildo režisieriaus viename interviu išsakytą kūrybinę intenciją: „Nenoriu žiūrovo veikti efektais, įspūdingais garsais, emocijomis ar spalvomis. <...> Aš noriu, kad jis pamatytų ir išgirstų pačią istoriją ir savo galvoje kažką apsvarstytų, kažką išsineštų.“[1] Tai autoriui pavyksta, tačiau ar šiuolaikinis teatras išties turėtų siekti vien perteikti istoriją ir priversti žiūrovą susimąstyti? Kritikė Susan Sontag priešinosi meno kūrinio sutapatinimui su jo turiniu[2]. Anot jos, toks supratimas grįstas dualistiniu požiūriu į meną, turinį traktuojant kaip vidujybę, laikomą kūrinio esme, o formą – kaip turiniui kone kliudančią išorybę. Sontag akcentavo meno jusliškumą, kūrinio „paviršiaus“ svarbą ir kertinį formos vaidmenį. Šiuo požiūriu pastatymas gali pasirodyti pernelyg „vidujybinis“, atsisakantis formos kaip nereikalingos dekoracijos. Drąsesnė, savarankiškai kalbanti forma šį kūrinį padarytų dar paveikesnį.
[1] Ugnė Kačkauskaitė, „Autonomija pagal Árpádą Schillingą“ (interviu), https://www.7md.lt/teatras/2018-02-23/Autonomija-pagal-rpda-Schillinga
[2] Susan Sontag, Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė, Vilnius: Lapas, 2024
