Daugumos vaikystę lydėjo įvairiausių baubų baimės – buvo baugu po lova ir spintose besislepiančių pabaisų, tamsoje paskendusiame miegamajame bet kada galėjo užpulti koks nors monstras, o kur dar tėvai, vardan minutėlės ramybės gąsdindavę vaikus nusinešančiomis laumėmis. Mano kartos vaikai nustojo bijoti monstrų kartu su 2001 metais pasirodžiusiu animaciniu filmu „Monstrų biuras“, pabaisas pavertusiu įdomiomis, charakteringomis ir spalvingomis asmenybėmis, kurios viso labo bando dirbti savo darbą. Tačiau tai buvo ne pirmas kartas Lietuvos vaikams, kai animaciniame filme pasirodanti pabaisa toli gražu atrodo ne baisi ir grasinanti, o guvi, smagi ir draugiška – pirmą kartą tai nutiko 1987 metais, kai buvo parodytas Iljos Bereznicko animacinis filmas „Baubas“. Gegužės 9 dieną, Vilniaus „Lėlės“ teatre pagal šią animaciją įvyko ir Mildos Mičiulytės režisuoto spektaklio vaikams premjera.
„Baubo“ siužetas, kaip ne vienam vaikui yra tekę patirti, prasideda desperatišku, nuo vaiko pavargusių tėvų pagąsdinimu: jei neisi miegoti – iš po kilimo išlįs Baubas ir įkrės į kailį. Regis, grasinimas – baisus, tačiau tėvų sudrausminta Mergaitė ne tik neišsigąsta, bet ir netrunka su Baubu susipažinti bei susidraugauti – apstato jo gyvenamąją vietą baldais, pasiūlo skanų kaktusą, tik nepagalvojusi įžeidžia, pavadindama jį nebaisiu, o juk tai baubui yra pats baisiausias įžeidimas. Užsimezgusi draugystė čia pat subyra į šipulius ir Mergaitė ima mąstyti, kaip sutaisyti šį ryšį.
Filmukas puikiai atgyja teatro scenoje – kaip iš ekrano nužengę prieš mus iškyla mergaitės tėvų šaržai (dailininkė Julija Skuratova, lėlių režisierius ir choreografas Augis Slavinskas): tėtis – nuolat pypkiuojantis ir žiūrintis futbolą, bei devyndarbė mama, kuri spėja megzti, kepti, siurbti kilimus ir nepertraukiamu monologu kalbėti telefonu. Labai mielai atrodo ir vaikiškos fantazijos estetiką atliepia vienmačiai storo popieriaus karpiniai – kėdės, staliukas, kaktusas ir kiti buities daiktai. Bet, žinoma, pagrindinis dėmesio grobikas čia yra žalias, pašėlęs ir kaktusus valgantis Baubas, o lėlininkystė, regis, yra pats puikiausias mediumas prikelti jį gyvenimui – vieną akimirką Baubas atrodo ne ką didesnis už mergaitę, o vos po akimirkos atskirų galūnių, galvos ir kilimo priemonėmis tampa didžiule, beveik visą sceną užimančia pabaisa. Taip pat spektaklio pasaulį išplečia ir šiuolaikinės technologijos – tarp aktorių ir publikos esanti permatoma užsklanda, ant kurios projektuojami Baubo siautuliai namuose ir juos užliejantis Baubo sukeltas potvynis.
Būtent potvynis ir išgelbėja Mergaitės ir Baubo draugystę, Baubui puolus padėti ir į apverstą skėtį surinkus mergaitės šeimą. Šioje scenoje yra daug vietos žaisti, vanduo transformuoja namus ir jo gyventojus: katinas virsta žuvimi, tėvo pypkė – akvalangu, mamos mezginiai – tinklu. Daug šio žaidybiškumo lieka vaizdo projekcijose, tačiau keletas detalių įvyksta ir fizinėje scenoje, pavyzdžiui, mamos tapsmas undine ar ore pakimbantys namų apyvokos daiktai.
Detalė, kurios nerasime filmuke, tačiau kuri nuostabiai tinka spektakliui, tai paties „Baubo“ autoriaus – Iljos Bereznicko – figūros įterpimas į siužetą. Spektaklyje jis pasirodo kaip scenos kampe, prie dailininko stalo įsitaisiusi, beveik žmogaus dydžio lėlė – malonaus veido senelis, su nuo jo asmenybės neatskiriamu raudono šaliko akcentu. Bereznickas scenoje tampa tiek visos šios beprotiškos istorijos kūrėju, tiek ir Mergaitės seneliu, kuris, anot tėvų, yra truputį „be stogo“ (nors, kaip atitaria Bereznickas: „o kam tas stogas išvis reikalingas?“). Jis tampa Mergaitės vaizduotės pasaulio kurstytoju ir įkvėpėju. Ant dailininko ranka išmargintų lapų esantys daiktai netrukus tampa scenos tikrove, o pats Bereznickas tampa geru Mergaitės bičiuliu ir patarėju, kantriai ir supratingai išklausančiu Mergaitės problemas, pasiūlančiu sprendimus ir pakviečiančiu ją kurti kartu, – juk vaikai yra patys geriausi fantastinių pasaulių ir neregėtų būtybių kūrėjai.
Nors „Baubas“ vargu ar yra tas filmukas, kuris patenka į dabartinių vaikų ir jų tėvų akiratį, nepaisant to ši medžiaga yra puikus pagrindas spektakliui: spalvingi veikėjai, nekasdieniškas vaizduotės pasaulis, charizmatiškas ir fizikiniams dėsniams nepaklūstantis Baubas, o ir pašėlę nuotykiai sukuria smagią bei įtraukiančią valandą teatre, žavinčią lėlių teatro galimybėmis.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
